Pirma diena, 2009 08 01
Štai ta ilgai laukta akimirka. Po kūną laksto šiurpuliukai, galvoje sukasi įvairiausios mintys. Stotyje šurmulys, artimųjų palinkėjimai, šilti kazachstaniečių (taip mes vadinome pirmąją ekspediciją) žvilgsniai... Viskas taip ramina, nes įlipus į traukinį kelio atgal nebebus, o ta nežinomybė, kuri laukia pajudėjus, mane labai neramino.
Laikrodis muša 17:00 traukinys pajuda „Misija Sibiras‘09“ pirmoji dalis prasideda. Širdutė vis dar virpa, bet mamos skambutis traukinyje mane nuramina. Traukinys vis juda, po truputėlį ima leistis saulė. Sėdėti po truputi atsibosta taigi pasinaudoję proga, kad traukinys Minske stovės šiek tiek ilgiau, visi išlipome pramankštinti kojų ir, aišku, pasižvalgyti. Visur šurmulys, žmonės kalbantys kita kalba...
Laikas lipti atgal ir dar kartelį visi susiburiame į ratelį Gintautas pasako, kad nori mūsų paklausti vieno klausimo. Suklustame ir klausomės, o jis ima ir paklausia, kas bus mano tėvais, kadangi, pasak jo, niekas nepatikės, kad man 19 metų. Visi prapliupome juokais, o Laura man greitai suranda ir pasiūlo tėtį Tomą arba Praną. Kadangi rinktis nenorėjau nuo šios akimirkos ekspedicijoje turėsiu du tėčius Tomą ir Praną. Bekrykštaudami juokais grįžome atgal į „plackartą“ ir po viso to supratau, kad važiuoju su labai draugiška ir linksma kompanija. Kartu tą akimirką dingo nežinomybės baimė. Tolimesnė kelionė ėjosi ramiai, danguje jau švietė menulis ir visi atsigulėme ilsėtis.
Antra diena, 2009 08 02
Rytas, pro langą jau skrieja Maskvos vaizdai. 8:58 traukinys pagaliau sustoja, mus pasitinka vaikinas iš Lietuvos ambasados Maskvoje. Dar kelios akimirkos ir mes jau lekiame Maskvos gatvėmis iki ambasados. Pasidėję kuprines išlėkėme pasigrožėti garsiąja Raudonąja aikšte, kad neprailgtų laikas belaukiant lėktuvo į Ulan Ude. Laikas skrieja labai greitai, taip kaip ir praeiviai Maskvos gatvėmis. Dar kelios valandos ir mes jau judame iki oro uosto. Važiuojant niekaip negaliu suprasti, kokios taisyklės vairuotojams ten galioja – visi, atrodo, važiuoja kaip nori.
Laikas lekia ir lekia, o man vis labiau didėja baimė lėktuvams – tai pirmasis mano skrydis. Gerai, kad Artūras susikeitė su manim vietomis, nes dabar nereiks sėdėti vienai. Lėktuvas kyla. Džiugu, kad Andrius, daug skraidęs, mane vis ramino, nes man to labai reikėjo. Skrydis nebuvo jau toks baisus kaip atrodė. Visi nauji pojūčiai truputį užgožė tikslą, bet tai normalu, juk viskas lekia didžiuliu tempu.
Trečia diena, 2009 08 03
Dar tik ankstus rytas, o mes ir vėl skubame – reikia greitai apsipirkti maisto ir dar iki mėnulio patekėjimo pasiruošti stovyklavietę šalia Staraja Brian kaimelio. Pirmas sustojimas parduotuvėje. Juk reikia maisto keturioms dienoms ir įrankių, kurių prireiks tvarkant kapines, ir puodų... Vežimas pilnas maisto, laukiam prie kasos tik štai, pasirodo, būtent toje kasoje neveikė atsiskaitymas kortele. Gerai, kad turėjom grynųjų pinigų, bet visiems buvo laibai juokinga, kad va, imk ir pataikyk taip.
Dar sustojome miesto pakraštyje suvalgyti barščių ir plovo prieš važiavimą.
Važiuojame ir akis keri nuostabūs kalnai. Mašinos stoja, išsilaipiname ir visus pakeri nuostabus miško, upelio ir kalnų grožis. Dabar jau suvokiu, kur atvažiavome ir kad viskas jau prasidėjo, nes nebebus lėkimo, viskas priklauso tik nuo mūsų.
Stovykla įkurta nuostabioje vietoje tik nežinia iš kur į stovyklavietę ėmė plūsti karvės. Gerai, kad jos tik atsigėrė ir išėjo tolyn, o mes galėjome toliau džiaugtis dvelkiančia ramybe ir gamtos grožiu.
Ketvirta diena, 2009 08 04
Oi pramigom, pramigom. Aš su tėčiu Tomu bėgom ruošti pusryčių, kad tie kas išeina į kaimelį tvarkyti kapinių spėtų laiku išeiti. Labai gaila, aš irgi labai norėjau eiti, bet juk kažkam reikia likti saugoti stovyklą ir paruošti pietūs. Laikas skriejo greitai. Dar spėjau šaltam, šaltam upely išsimaudyti ir per raciją išsiaiškinom, kad šiandieną jau pajudam toliau. Vėl prasidėjo maratonas: reikėjo surinkti palapines, pabaigti ruošti pietus, susipakuoti ir...
Grįžęs kolektyvas buvo kupinas emocijų: vis pasakojo kaip atrodė tos kapinės, kokie jausmai buvo būnant ten. Labai džiaugiausi dėl jų. Pagaliau baigta. Kuprines ant pečių ir pirmyn. O kuprinės sunkios, einu per gražu „teletabių“ lauką, kaip jį pavadino Simona su Laura, nes jis susideda iš daugybės mažų kalnelių.
Man eiti buvo sunku, prasidėjo pirmieji kojos skausmai, bet reikia eiti toliau. Išeinam ant kelio, jį visą nušviečia saulė, eiti darosi po truputį vis sunkiau. Staiga pamatome vietinius su mėlynu sunkvežimiuku ir Tomas su Andriumi juos įkalba mus pavėžėti iki Šabūro. 30 minučių ir mes vietoje. Gaila, užėjus pas lietuvį, kuris ten gyvena, neradome jo todėl patraukėme iki kapinių Zonoje. Eiti nebuvo toli, bet va, kas keisčiausia, tik dar pasirodė pirmieji uodai.
Penkta diena, 2009 08 05
Pabūdome anksti ir su nekantrumu patraukėme kapinių link. Norėjosi pamatyti, kaip jos atrodo – man tai pirmosios kapinės kurias pamačiau. Bet, deja, pamačiau tik siaubingą vaizdą. Visur guli sudegę ir nuvirtę medžiai, visur aukšta žolė, išvartyti betoniniai antkapiai ir iškasinėtos duobės. Širdelė daužėsi lyg pašėlus: dedu koją, o gal čia buvo palaidotas lietuvis tremtinys, juk daugybė kauburėlių jau buvo išnykę. Norėjosi kuo greičiau kibti prie darbo ir taisyti tą baisų vaizdą.
Darbas ėjosi labai gerai – iki pietų spėjome išpjauti medžius, sutempti nuvirtusius medžius ir išrauti žoles. Po pietų dirbti darėsi sunkoka – ėmė trukdyt lietus, bet pradėjome statyti tvorą ir grėbti nuodėgulius, kurie atsirado po taigos sudegimo. Gintautas buvo išėjęs į kaimelį ir susitarė su administracija, kad priims mus ir leis išsidžiovinti drabužius bei batus. Todėl šios dienos darbai buvo jau baigti teko skubiai lankstyti palapines ir eiti į kaimelį.
Kaimelyje mus pasitiko krūva karvių ir aplink šmirinėjantys šunys. Administracijos pastatas buvo visai netoli nuo kaimelio pradžios, todėl visi labai džiaugėmės gavę proga sausai išsimiegoti. Nieko nelaukę susitvarkėme ir ėjome ilsėtis. Tik staiga 22 val. administracijoje pradėjo būriuotis žmonių. Pasirodo ten tik karta per parą būna telefoninis ryšys ir jie visi eina skambinti.
Šešta diena, 2009 08 06
Koks sunkus rytas. Tik išlipus iš lovos su manim pirma pasisveikino kojos skausmas, todėl teko man likti džiovinti kolektyvo rūbų, batų ir palapinių. Gerai, kad su manimi pasiliko ir Laura – nors nebuvo taip liūdna. Aišku, kaip ir pirmą kartą užplūdo širdelę liūdni jausmai ir galvoje ėmė suktis įvairios mintys, juk taip norėjosi man grįžti į tas kapines ir pabaigti kartu su visais ką buvome pradėję. Guodė tik tai, kad Gintautas pasiūlė nueiti kartu dar katą pas tą lietuvį. Buvo smagu, kad jį radome, tik liūdna, kad jis nebekalba lietuviškai. Man labai buvo miela, kad jis sutiko mums padėti kapinaitėse.
Na, o kai likome vienos, ėmėm džiovinti rūbus... Kas juokingiausia, kad padžiovus rūbus ir juos saugant priėjo mergaitė ir paklausė: „Ar jūs čia pardavinėjat?“. Man tai sukėlė didelį juoką.
Visas kitas likęs laikas ėjo lėtai ir man norėjosi kuo greičiau iš kaimelio išvažiuoti. Gerai, kad taip ir buvo. Vaikinai grįžę suveikė transportą ir mes pajudėjome. Pasukus iš pagrindinio kelio prasidėjo kelias „į niekur“. Va ten jau tikrai pasijuto baimė, kai 15 km. spinduliu nėra nė gyvos dvasios. Bet tikslas, dėl ko atvažiavome, neleidžia daug apie tai galvoti. Tam, kad ryte galėtum siekti tikslo, turi daug daug nuveikti...
Septinta diena, 2009 08 07
Nuo kapinių iki stovyklos buvo 5 km. Nė vienas nemanėm, kad bus taip toli, todėl neėmėme maisto ir tik 3 buteliukus vandens. Jei ne Gintautas, tų kapinių nebūtume radę, nes ten likęs tik vienas kryžius, keli kauburėliai ir duobės. Mane labiausia ten išgąsdino ten rastas žmogaus kaulas. Buvo labai nejauku. Bet kadangi mes tapome vyrais (nes mūsų vaikinukai nuolatos sakydavo, kad mums reikia tapti vyrais) teko to neparodyti.
Kaip ir ankstesnėse kapinaitėse išvalėm teritoriją ir aptvėrėm tvorele. Vienu momentu man buvo labai sunku, kadangi pasijuto skysčių trūkumas – vandenį jau seniai buvome baigę, o karštis ir tvankuma miške – nepakeliami. Bet nieko nepadarysi, dirbti reikėjo toliau.
Sumastėme pastatyti mažą kryželį, o darbo pabaigoje visi sugalvojome, kad galėtume palikti kryžių, kuris ne taip greitai sunyktų, todėl iš maumedžio padarėme maždaug keturių metrų kryžių. Išeinant buvome labai pavargę, bet labai džiaugėmės padarytu darbu.
Aštunta diena, 2009 08 08
Tik pramerkus akis mane pasitinka lašų barbenimas į palapinę. Mintyse vis dar viliuosi, kad lis neilgai, bet, gaila, išsiropštus iš palapinės pamatau apsiniaukusį dangų ir suprantu, kad lis ilgai. Teko ilgokai palaukti kol visi išlindo iš palapinių ir pajudėjome. Ėjome ilgai, apie 15 km., ir mane vis stebino kaip atsiranda tame kelyje didžiuliai grioviai nuo vandens.
Kojos buvo visos šlapios, bet su tokia kompanija nuotaika negalėjo dingti. Kas nors vis kokį juokelį numesdavo ar pasišaipydavo iš mano dažnai vartojamo žodžio KOLEKTYVAS, bet tai tik keldavo nuotaiką. Štai ir Čelutai kaimelis. Pirmasis tikslas susirasti transportą, nes viešasis transportas jau nebevažiuoja – per vėlu. Nieko, atsirado geras vyras, kuris sutiko padėti, todėl spėjome ir aptvarkyti ten kapinėse stovintį paminklą lietuviams, o kiti – dar ir su ten gyvenančia lietuve pasikalbėti, nors, kaip jie sakė, tai daryti buvo labai sunku.
Padarę šiuos darbus išjudėjome į Zaigrajevą. Ten pirmą katą buvo ryšys, todėl visi suskubome artimiesiems pranešti kaip sekasi. O įsikūrus viename kambarėlyje ilsėjomės ir galvojom, kas dar laukia, koks ryt bus oras...
Devinta diena, 2009 08 09
Ir vėl lyja. Gintautas pasako, kad niekur nejudėsime, nes tokiu oru netikslinga. Todėl diena buvo laisva – galėjome pailsėti ir daryti tai ką norime. Keli nuėjo apžiūrėti miestelio, vieni pamiegojau pietų miego, kiti vakare pažaidė šaradas. Na, kaip ir tikslas pailsėti buvo pasiektas.
Dešimta diena, 2009 08 10
Pabundame beveik visi kupini jėgų ir pajudame iki „elektryčkos“, kuri sustoja Ilkoje. Kapines pasiekiame greitai, nes jos visai netoli sustojimo, kuriame išlipome. Tos kapinaitės labai gražioje kalno papėdėje, kartu su rusų kapinėmis. Šiose kapinaitėse nebuvo taip baisu kaip kitose, tik labai liūdna, kad vietiniai ant lietuvių kapelių laidoje savus, bet kai nėra kryžių ir nelabai kas draudžia – nieko nepakeisi. Visi plušėjome, man teko nudažyti kryžių, kuris padarytas iš bėgių.
Gerai paplušėjus atėjo metas pietums. Tik va, vėl nėra kada kaisti puodų, tai teko valgyti sumuštinius ir sausainius. Gerai tai, kad Tomas buvo parnešęs, kai ėjo dažų pirkti, apelsinų. Dar dabar jaučių jų skonį. Mes grįžome prie darbų, o Andrius liko saugoti daiktų.
Šiose kapinaitėse man buvo labai smagu kartu su Gintautu padaryti gerą darbą kitam žmogui. Jose buvo palaidota to žmogaus dukra ir mes šalia kapelio į duobutę pripylėme gintarų, o į tuščią maišelį – žemės. Daryti tokius darbus nuostabu, kai žinai, kad kažkam tai labai svarbu ir jam nėra galimybės pačiam atvažiuoti.
Kupina gerų emocijų užsidedu kuprinę ir visi kartu traukiam į kaimelį. O štai ir staigmena – jau 18 valanda, o mums reikia eiti iki Buruno 50 km. taiga. Žinojau, kad pati tikrai neįveiksiu, o ir kiti buvo pavargę. Sprendimas vienas – ieškotis transporto. Labai nuliūdino, kad vienas sutiktas žmogus buvo labai priešiškas tam, ką mes darėme, nes kai lietuviai vežėsi palaikus pieš daug metų, paliko betvarkę. Bet nors jis ir buvo priešiškas tam, ką darom, vis tiek sugebėjo suorganizuoti transportą.
Dar pasitarę nuvažiavom į Chondagai kaimelį, kur yra kapinės, kuriose palaidotas Lauros, kuri kartu dalyvavo ekspedicijoje, senelis ir Mariaus draugo teta. Mus ten visi pasitiko šiltai: davė pieno ir net parduotuvę atidarė, kad galėtum duonos nusipirkti. Viskuo apsirūpinę ir įsikūrę sėdėjome prie laužo, nes jau buvo sutemę ir danguje mirgėjo daugybė žvaigždžių. Naktis buvo labai šalta, bet atsirado drąsuoliai, Pranas, Simona, Laura ir Tomas, kurie ryžosi miegoti po atviru dangum.
Vienuolikta diena, 2009 08 11
Tik išaušus rytui privažiavo mašina ir pasiūlė pagalbą, tai kol mes ruošėmės Gintautas, Martynas ir Tomas išvažiavo apžiūrėti kapinių į vadinamąjį Septynioliktą kilometrą. Grįžo jie gana greitai. Tada visi nuėjome į Chondagai kapines. Jose man gniaužė kvapą pagalvojus, kad Laura stovi ant to kapo, kur jos senelis palaidos ir Mariaus draugo teta. Tas jausmas buvo pirmą kartą ir nesupratau kas man darosi.
Kadangi prie mūsų buvo privažiavęs vyras su savo sūnum, kurie labai veržėsi mums padėti, mes sutikome. O pasirodo dėl to, kad jo senelis kažkada vežiodavo tremtiniu, taip pat ir lietuvius, dirbti į miškus ir mirdamas jam liepė padėti tiems, kurie atvažiuos čia. Jis su savo žaliu „moskvičium“ mane, Laurą ir Gintautą vežė iki kapinių, kurias buvo labai smalsu apžiūrėti.
Kad tik jūs žinotumėt kaip man buvo baisu. Aš taip bijojau, mane krėtė šiurpas, nes ta mašina važiavo aršiau tanko. Per visur: pievą, mišką, užvirtusį kelią. Į priekį per miškus vykome valandą su virš. Atvažiavę pamatėme kraupų vaizdą. Visur plynas laukas, o kažkada buvo miškas. Tas vaizdas kraupus, aplink tik nuvirtę medžiai ir užvirtę ant kapų.
Po tokių kraupių akimirkų buvo smagu pamatyti kolektyvo veidus, kurie judėjo link kitų kapinių. Jaučiausi blogai prieš kitus, kad mane visur vežiojo su mašina, o jiems teko eiti, bet kai norėjau eiti jie neleido. Artūras su Tomu liepė nekvailioti ir saugoti savo kojytę. Todėl dar porą kilometrų tekų važiuoti. Vairuotojas paleido netoli kapinių. Kaip ir visada buvo bėdų su vandeniu, nes upelis vos 3 cm. gylio ir sprindžio pločio. Teko paeiti tolėliau ir štai, tinkama vieta. Suskubome įsirengti, nes visi dar norėjome nueiti į kapines.
Štai tos kapinės, apie kurias kalbėjo Arnas. Jis sakė, kad kryžių didybė neprilygs niekam. Patikėkit manim, tie penki stovintys kryžiai, kurie yra įspūdingo dydžio, privertė ne vieną susimąstyti. Ir jei kas suskaičiavo, tai jau ketvirtos kapinės, kurias aplankėme šiandien. Jau maniau, kad vakare visi smigs iš nuovargio, bet toli gražu vakaras dar nesibaigė. Vaikinai dvyliktą nakties nusprendė, kad labai nori sutvarkyti tas kapines, kurios buvo sudegę ir likę tik nuvirtę medžiai. Su tokiu tikslu ir mažyčiu nerimu, ar viskas pavyks, atsiguliau ilsėtis.
Dvylikta diena, 2009 08 12
Tik prabudus išlėkiau iš palapinės pažiūrėti, ar vaikinai tikrai išėjo. Pasirodo, tikrai jų nėra. Mintyse daug minčių vaikinai sakė, kad antrą turi atvažiuoti autobusas, bet neaišku ar taip bus, maniau aš ir kiti pasilikę. 11 val. išlėkėme aptvarkyti tų milžiniškų kryžių o po to skubėjome supakuoti daiktus, kad atvažiavus transportui nereiktų laukti.
13.55 merginom pasirodo, kad lyg kas atvažiuoja, bet deja. 14.00 vėl tas pats, 14.15 jau ir man kažkas lyg girdisi. Valio, pasirodo „kuzoviukas“ (na, toks kaip kapsulė), o jame visi vaikinai. Susipakuojam ir išlekiam.
Laukiam kito vairuotojo, kuris ir turėjo pasitikti. Pravažiavus upę išsilaipiname ir visi bėgte pasileidžiame maudytis, nes tai vienintelė upė kuri plati ir gili ir mums nė nesvarbu, kad joje tolėliau plaukiojo karvės. Išsimaudę išalkome. Alkani kaip šuniukai ėmėm valgyti sausainius su majonezu – skonis nebuvo tikrai geras, bet valgyti labai norėjosi. O taip pat gerti vandenį iš tos pačios upės, kurioje maudėsi karvės. Ilgos laukimo valandos ir jau po truputį prarasta viltis. Pagaliau Vairuotojas pasirodė tik po trijų valandų.
Trylikta diena, 2009 08 13
Rytas labai apsiniaukęs. Viešbučio administracija perspėjo, kad prie Baikalo bus labai šalta. Na, bet mums ekstremalams nebuvo baisu. Apsipirkę ir pasiruošę važiavome tolyn. Kelias buvo tolimas, bet neprailgo. Vis dainavom dainas iš „dainorėlio“, kurį pasiruošėme dar Lietuvoje.
Vairuotojas stabteli ir pasako, kad štai, pro langą kairėje jau matosi Baikalas. Jau tada jis pasirodė nuostabus. Skubėjome apsigyventi ir išbėgome prie Baikalo, gaila jau buvo vakaras. Man jis buvo tarsi didelė jūra. Tik nesūri. Nusprendžiau išsimaudyti, tą vakarą buvau vienintelė kuri maudėsi Baikale.
Keturiolikta diena, 2009 08 14
Visi kaip meškučiai rangomės iš lovelių, nes norisi dar kartelį nueiti prie Baikalo. Todėl aš ir Martynas skubame gaminti pusryčių, kad tik viskas vyktų pagal planą. Stalas padengtas laukiam, o staiga įeina visi: Sima laiko tortą, visi vaikinai gėlytes. Kartu sudainuoja dainą „Su gimimo diena“.
Aš buvau taip nustebus, nė nesitikėjau, kad kažkas prisimins, kad greitai mano gimtadienis. O be to, mane vadindavo žvalgu, nes aš viską žinojau ir mačiau. Ir štai jie mane „išduria“ – padaro nuostabią staigmeną. Atvirai, tai to tikrai nesitikėjau, buvau „apšalus“ ir labai laiminga. Tariu garsiai: „AČIŪ, KOLEKTYVAS, to ilgai nepamiršiu“. Juk gimtadienio šventė prie Baikalo.
Sukrimtę tortą nulėkėme prie ežero. Gaila, kad jau 13 val. mūsų laukė vairuotojas ir vakare turėjome pasiekti Ulan Ude. Juk vis artėjo ta akimirka, kada grįšime namo...
Penkiolikta diena, 2009 08 15
Ankstus, ankstus rytas. Tik pašokus lėkiau visų žadinti, nes taip buvome susitarę. Autobusiukas jau laukė – taip nesinori išvažiuoti, bet, deja, tai neišvengiama. Štai ir Ulan Ude oro uostas. Laukiame, atiduodame bagažą. Kas dar spėja išgerti arbatos su sausainiais ir jau laikas eiti į lėktuvą, bet tyla, niekas nešaukia. Suprantame, kad lėktuvas vėluos. Gerai kad vėlavo tik valandą. Nereikėjo tiek laukti. Kas keisčiausia, ir vėliai teko eiti iki lėktuvo pėsčiomis
Lėktuve buvome visi išmėtyti, bet nieko, man jau buvo drąsiau ir skrydis praėjo labai gerai. Truputį po 12 valandos vėliai pasitinka Maskvos šurmulys ir mašinų triukšmas. Nuskubame į ambasadą. Gaila, šį kart niekas nepasitiko, todėl išėjome dar kartą pasižvalgyti po Maskvą ir pasirinkti suvenyrų. Nelikus laiko visi suskumbame atgal į ambasadą o ten netikėtai pasitinka ambasadorius. Tai buvo taip netikėta ir miela. Jis labai šiltai mus sutiko ir jautėmės tikrai gerai. Tik, deja, jau reikia skubėti į traukinį.
Dar kelios akimirkos ir mes jau traukinyje. Pirmasis dalykas, kuris mus pasitiko, tai traukinio kontrolierės lietuviškas pasisveikinimas. Tai buvo taip netikėta ir miela išgirsti. Dar pora valandų ir aš jau guliu lovelėje, nors dar norisi su visais paplepėti, organizmas nebeleidžia – jis reikalauja poilsio. Tad visiems labanaktis susimatysim prie sienos.
Šešiolikta diena, 2009 08 16
Taip nesinori keltis. Dar tik 5:30, bet, deja, reikia. Visi po truputį ruošiasi, laukiame tos akimirkos, kada vėl išvysime artimųjų ir draugų veidus, bet tuo pačiu metu užplūsta naujos emocijos kai supranti, kad to daugiau nebus ir nebeteks gyventi kartu su dar 8 žmonėmis Buriatijoje.
Vis stebiu laikrodį. Laikas vis skuba ir skuba, nors man jau norisi po truputį jį stabdyti, kad tik nereiktų atsisveikinti su kolektyvu. Deja, tai neišvengiama. Naujoji Vilnia pažįstami vaizdai, dar nė karto nemaniau, kad bus užplūdę tokios emocijos. Štai ir sustojome truputį palaukėme, kol išlips kiti keleiviai, ir tada išskubėjome mes, nes jau pro langą matėsi nerimaujantys artimieji ir draugai. Išlipame, o mus pasitinka Arnas su kita mergina: rankose lietuviška duona, druska ir vanduo. Nieko negalėjo būti geriau kaip tik lietuviškos duonos kąsnis ir visų šypsenos. Laikas ten taip lėkė, visi atsisveikinome ir pasukus mašinai iš Vilniaus supratau, kad mes tik išsiskiriame, o antroji ekspedicijos dalis dar tik prasidės...
Agnė Šlapokaitė,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Buriatijos Respublikoje dalyvė
