2009-08-01
Pagaliau atėjo ta diena, kurios aš laukiau jau trejus metus. Tik iš trečio bandymo pavyko įveikti visus „Misija Sibiras“ atrankos etapus. Nuo to momento, kai sužinojau jog esu atrinktas į ekspediciją, aš kaip ant adatų laukiau šios dienos.
17:00 val.. Traukinys Vilnius-Maskva pajuda. Nors mūsų vietos ir išbarstytos po visą vagoną, susėdome viename „plackarde“. Dabar aš suvokiu, jog artimiausias 16 dienų man teks praleisti su šiais žmonėmis – mūsų laukia nemažai sunkių išbandymų, sudėtingų bei linksmų akimirkų (tikiuosi) ir svarbiausia, ypač garbinga misija – mūsų tautiečių tremtinių kapinių tvarkymas.
Visų akys žybsi iš entuziazmo, visi ryžtingai nusiteikę, tad nors ir slegia šiokia tokia nežinia (nes pasak Gintauto, neaiškus mūsų maršrutas, kuris priklausys nuo situacijos), mes pasiruošę įveikti visus netikėtumus Buriatijos Respublikoje, iki kurios kol kas dar apie 7000 km.
2009-08-02
Maskva. Miestas užburiantis savo didybe. Anksti atvykę ir laikinai pasidėję savo mantą Lietuvos ambasadoje, mes turime gerą pusdienį iki skrydžio, tad nusprendžiame pasidairyti po Rusijos sostinę. Įdomu tai, jog pataikėme atvykti per šventinę dieną – Desantininkų dieną. Ji Rusijoje švenčiama labai audringai. Pilnas miestas dryžuotais rusų desantininkų marškinėliais apsirengusių žmonių, daugybė vėliavų ir skanduočių. Jaučiasi, jog kariuomenės kultas Rusijoje tikrai stipriai išsivystęs.
Pasivaikščioję po Senąjį Arbatą, pasigrožėję Raudonąja aikšte ir Kremliaus bokštų ansambliu, susitikome užkąsti. Po šių priešpiečių mūsų laukia skrydis į Ulan Ude. Beveik septynios valandos skrydžio ir 6 valandų laiko juostų skirtumas.
2009-08-03
Išlipome iš lėktuvo Ulan Ude oro uoste. Apsidairius aplinkui, visi pastatai, technika bei aplinka priminė senus rusiškus filmus, kuriuos dabar dažniausiai rodo tik kabelinės televizijos... Sutvarkę formalumus oro uoste, susiradome transportą, su kuriuo nusigavome iki pirmojo mūsų ekspedicijos taško, kur tvarkysime kapinaites.
Stovyklavietę įsikūrėme šalia Staraja Brian kaimelio. Gamta nuostabi, gražūs kalnai, pilna svirplių ir didžiulis karštis. Pasak Ginto, tai dabar taps mūsų kasdienybe. Beje, kaip ir lietus, kuris užklupo mus labai netikėtai, vakare, ir išvaikė visus nuo laužo į palapines.
2009-08-04
Pasirodo, šiek tiek pramigo mūsų bičiuliai, atsakingi už pusryčius, tad išeiname truputi vėliau nei planavome. Pakeliui į kapinaites vis mąstau, ką mes ten rasime. Nors buvome įspėti, kad vaizdas nebus gražus, tačiau atėjus nustėrau išvydęs neva lietuviškas kapinaites. Tai daugiau panašu į šiukšlyną, kurį padarė vietiniai nešdami šiukšles iš savo kapinių, esančių šalia.
Teko nemažai padirbėti, kad situacija pagerėtų. Išvilkome visas šiukšles, sukasėme naujus kauburėlius, sukalėme ir pastatėme kryžius, iškirtome jaunuolynus, kurie augdami ardė tremtinių kapus. Po keleto valandų darbo vaizdas visiškai pasikeitė, dabar jau aiškiai matosi lietuvių kapinaitės ir kryžiai. Prakaitas žliaugia, pavargę, tačiau džiaugiamės savo darbu. Nors ir suvokiame, jog tai labai laikina, tačiau nors tiek galime prisidėti prie tos didžiulės Pagarbos, kurios yra verti mūsų protėviai, ištremti iš Tėvynės ir patyrę didžiules kančias bei sunkumus.
Grįžę užkandom, susipakavom daiktus ir išsiruošėme į Šabūro kaimelį už 15 km. Kol kas kuprinės sunkios, pilnos lauktuvių ir maisto produktų. Didžiulis karštis vargina mus. Gerai, kad mums su Tomu pavyko suderinti transportą. Du buriatai, sustoję pakelėje, sutiko mus pavežti į visiškai jiems priešingą pusę. Linksmai susėdam į sunkvežimiuko priekabą ir gerai pakratyti nudardam iki Šabūro. Šiame kaimelyje gyvena lietuvio šeima, užsukome pas jį, bet jo neradome namie: išvykęs šienauti su nakvynę. Jo žmonai padovanojame knygą apie Lietuvą rusų kalba. Matau, kaip jai nurieda per skruostą ašarą. Ko gero, dar ilgai ši šeima mus prisimins ir kalbės apie Lietuvą.
Iš Šabūro patraukiam į kapines Zona. Įsikuriame netoliese kapinių. Pasak Ginto, tai svarbios kapinės, dėl to jas turime tinkamai sutvarkyti, kitu atveju, jos ko gero išnyks visai.
2009-08-05
Iš ryto pasiskirstėme darbais, mudu su Tomu patraukėme į Šabūrą, nes vis tikėjomės surasti grįžusi lietuvį, taip pat prisistatėm vietinės seniūnijos darbuotojams bei pripirkom reikalingų įrankių bei maisto.
Iki pietų grįžome į stovyklavietę. Pavalgę patraukėme toliau tvarkyti kapinių. Jos atrodė siaubingai: pilna apdegusių medžių, išvirtę kryžiai, išvartyti antkapiai, išraustos duobės. Nusprendžiame sutvarkyti antkapius, užlyginti duobes, sutvarkyti geležinius kryžius bei aptverti kapines. Darbo labai daug, o dar viską apsunkina lietus. Jis pila kaip iš kibiro. Nepadeda jokie apsiaustai, neperšlampami batai...
Vyrai nusirengiame iki pusės, nes nuo labai stipraus lietaus permirkę rūbai tik apsunkiną darbą. Dirbame greitai ir energingai, nes kitaip darosi šalta. Kertame medžius, tašome, pjaustome, kasame ir tvirtiname kuolus, tveriame tvorą. Iš per gaisrą išvirtusių medžių sukuriame didelį laužą, prie kurio retkarčiais pasiilsime ir pasišildome.
Kadangi ypatingai stiprus lietus pylė kelias valandas, ant kūno nebuvo nei vieno sauso rūbo siūlo. Gerai , kad Gintas sutarė su Šabūro administracija, kuri leido apsistoti jos patalpose. Čia, po stogu, bent jau išsidžiovinsime visus šlapius rūbus, o ryt pabaigsime tvarkyti kapines.
2009-08-06
Diena buvo darbinga. Sutvarkėme kapines. Išvalėme nuo sudegusių medžių, aptvėrėme tvora, pastatėme metalinį kryžių ir sutvarkėme kauburėlius. Smagu, kad pagaliau grižo iš šienapjūtės vietinis lietuvis. Su juo nuvežėme didelį metalinį kryžių pas jį į kiemą, ten suvirinome ir parvežę atgal tvirtai pastatėme. Po to gražiai nudažėme. Dabar kapinės tikrai dar daugelį metų bus matomos ir atrodys bent jau padoriai.
Po dviejų dienų darbo labai smagu matyti kaip radikaliai pasikeitė vaizdas. Grįžus į miestelį su Tomu pabaigėme derinti transportą. Visi sukrovėm mantą į „Gaz‘ele“ ir pajudėjom į naują vietą, ieškoti kitų kapinių.
2009-08-07
Įsikūrėme apie 5 km nuo kapinių. Ryte kažkaip neįvertinom atstumo ir kiek ilgai gali tekti užtrukti, tad į kapines išvykom su labai mažomis vandens ir maisto atsargomis. Pačios kapinės buvo vidury miško, tad be Ginto jų turbūt nebūtume radę. Vėl padarėme tai, ką tokiomis sąlygomis dar galima padaryti, kad kapinės kuo ilgiau išliktų pažymėtos ir tvarkingos. Aptvėrėme ir pastatėme keletą kryželių bei vieną didžiulį kryžių iš maumedžio.
Grįžome į stovyklą pavargę ir labai alkani bei ištroškę, tačiau labai laimingi – sutvarkytos dar vienos kapinės. Pavakarieniavom. Vieni nuėjo ilsėtis, kiti išėjo užkopti į šalia esanti kalną, o mes su Sima ir Tomu nusprendėme nuvykti į kaimą už 15 km, pasiderinti transporto rytojui. Pakeliui pavyko sutranzuoti miškovežius, kuriais nusigavome iki artimiausio kaimelio, Vietiniai įspėjo, jog artėja didžiulė liūtis, tad sutarėm kad ryt, į mūsų stovyklavietę, atvažiuos miškovežis, kuris visus mus nugabens iki kaimelio. Taip pat susibičiuliavome su vietiniu jaunimu, kurie maloniai mus motociklais parvežė į stovyklą. Kai sugulėme dar nelijo... tačiau tik neilgai.
2009-08-08
Pasirodo visą naktį buvo labai smarki liūtis. Ir visą rytą pila kaip iš kibiro. Gintas pasako, jog dabar jau jokiam transportui praktiškai neįmanoma iki mūsų atvažiuoti, nes kelias išplautas lietaus, visur pilna nuošliaužų. Ką gi, teko eiti pėsčiomis. Tie 10-15 kilometrų, ko gero, buvo sunkiausi per visą ekspediciją. Eiti buvo labai sunku, daiktai šlapi ir sunkūs, didžiulė liūtis per 15 minučių permerkė visus rūbus. Tad ši atkarpa buvo tikras grupės išbandymas.
Kai atėjome į kaimeli Čelutai tai ir lietus baigėsi, kad ir kaip apmaudu bebūtų. Kai paaiškėjo, kad viešasis transportas čia nekursuoja, Gintas sutaria su vietiniu vairuotoju, kad mus nuvežtų iki Zaigrajevo. Prieš tai dar nuvykstame į kapinaites ir sutvarkome lietuvišką paminklą. Atvykus į Zaigrajevą randame šiek tiek civilizacijos... Jau veikia mobilus ryšys, atrodo, kad turėsime dušą, o kai kas ir lovas.
2009-08-09
Prabudus paaiškėja, kad smarkiai lyja, todėl mes liekame kol pasitaisys oras. Tokiom oro sąlygomis netikslinga toliau keliauti, o ir batai bei rūbai – dar nespėjo išdžiūti. Dieną pasivaikščiojom po miestelį, susipažinom su vietiniais gyventojais. Susibičiuliavę su vietiniais jaunais žmonėmis ilgai diskutavom apie patriotiškumą, pasakojom apie savo ekspediciją ir savo šalį. Jie taip pat mums papasakojo apie savo tradicijas, kultūrą ir vietinio jaunimo veiklą bei gyvenimą.
2009-08-10
Šiandien su „električka“ išvažiavome į Ilka. Kapinės buvo miestelio pašonėje, tad mes iki jų nuėjome su visa manta. Vieni tvarkė kapines, kiti saugojo daiktus, dar kiti nuėjo į miestelį dažų.
Iki popietės sutvarkėme kapinaites ir pajudėjom į Chondagai kaimelį. Ten įsikūrėme netoli kaimelio. Naktį mūsų stovyklavietę aplankė vietiniai medžiotojai, o vėliau ir karvių būrys, kurios laižydamos rasą nuo palapinių pažadino mane...
2009-08-11
Atsikėlę aplankėme kapines, kuriose yra palaidotas Lauros senelis. Sunku ir įsivaizduoti kokie jausmai ją turėjo aplankyti...
Tuo metu keletas ekspedicijos dalyvių nuvyko į kapines 17-tame kilometre. Po to dar Gintautas su keletu iš mūsų aplankė dar vienas kapinės Moiga, kurios buvo neperseninusiai taigos gaisro nuniokotos. O visi kiti pėsčiomis patraukėme iki kapinių, kurios buvo už 14 km. Diena karšta, tačiau įdomiai diskutuojant kelias neprailgo. Atėję įsikūrėme prie upelio, kuriame net vandenį su puodeliu sunku buvo pasemti. Įsikūrę apžiūrėjome kapines buvusiame Burano tremtinių kaime, kuriose stovėjo unikalūs kryžiai. Mediniai, labai dideli kryžiai dvelkė ramybe ir tvirtybe. Tokių kapinių man dar niekur neteko matyti..
Vakare sėdint prie laužo įsikalbėjome su Gintu, kad būtu ypatingai gerai sutvarkyti taigos gaisro nuniokotas kapines Moiga. Iš pradžių tai atrodė nelabai realu, kadangi jos buvo apie 25 km atstumu nuo mūsų, o aplinkui nė vienos gyvenvietės. Tačiau ilgiau padiskutavę mes suformavo šturminę grupę ir paruošėme gan sudėtingą rytojaus planą.
2009-08-12
Ko gero šiandien bus didžiausias išbandymas per visą ekspediciją. Keturiese keliamės puse 7 ryto. Susidedame lengvas kuprinės ir išeiname iki artimiausio kaimelio, kuriame mes jau turėjome šiokių tokių kontaktų su vietiniais. Per 2,5 val. nuėję 15 km, mes jau beldžiamės į vakarykščių pažįstamų tvorą. Mums pavyko sutarti, kad vietinis jaunuolis mus su žiguliuku nuvežtų į kapines už 25 km. Taip pat jis mums paskolino benzopjūklą.
Per gerą pusvalandį atvykstame į kapines... Jos vidury sudegusios taigos. Kimbame į darbą. Išvilkome daugybę sudegusių rastų, kurie buvo tokie dideli, kad be benzopjūklo nieko nebūtumėm padarę. Iš tų rastų padarėm tvorelę, iškirtom krūmokšnius, sutvarkėm kauburėlius. Baigus darbą, visi buvom pavargę, juodi nuo suodžių, tačiau matydami, kaip pasikeitė vaizdas, džiaugėmės, kad mums pavyko atlikti šį darbą. Apie pietus grįžom į miestelį, kur padėkoję žiguliuko savininkui sutarėm su kitos mašinos savininku ir išvažiavom į stovyklavietę.
Ten susikrauname mantą ir išvažiuojame iki miestelio Verchny Taltsy, kur turėtų laukti mikroautobuso vairuotojas ir pavežti į Ulan Ude. Deja, jis smarkiai vėluoja, tad spėjame išsimaudyti didelėje upėje Ude ir šiek tiek parymoti... Pagaliau pasirodė vairuotojas ir mes išvykome į Ulan Ude. Atvykome vakare, įsikūrėme viešbutyje, pagaliau normaliai atsiprausėme ir pavakarieniavome. Buvo neapsakomai gera po12 parų vėl miegoti lovoje.
2009-08-13
Šiandien kilsim prie Baikalo. Tai visų mūsų svajonė. Nors rytas ir apsiniaukęs, tačiau mes nusiteikę ryžtingai. Pasirūpinom maisto atsargom ir išvažiavom prie didžiausio ežero.
Kelias buvo ilgas, bet jis neprailgo. Išdainavom beveik visas lietuviškas dainas iš dainorėlio. Atvykome beveik vakare. Įsikūrėme ir išėjome pasivaikščioti prie Baikalo. Jis atrodė kaip jūra, didžiulės bangos, ošimas, tik kalnuoti krantai priminė, kad čia didysis Baikalas.
2009-08-14
Keliamės pakankamai anksti, nes norime kiekvieną minutę išnaudoti pasibuvimui prie Baikalo... Ko gero, daugeliui iš mūsų, tai vienintelė proga per visą gyvenimą.
Kadangi po kelių dienų Agnės gimtadienis, pasveikiname ją. Smagu, kad pavyko padaryti siurprizą.
Papietavę išvykstame į Ulan Ude. Pakeliui dar sustojame prie smėlėto Baikalo kranto ir išsimaudome didelėse jo bangose. Visiškai vakarop grįžtame į Ulan Ude.
2009-08-15
Vėl keliamės anksti. Tačiau jau pasirodo sentimentalūs ir nostalgiški jausmai. Deja, mūsų ekspedicija eina į pabaiga. Susipakuojame daiktus, įsigyjame paskutinius suvenyrus ir išvykstame į oro uostą. Vėl 7 valandos skrydžio ir vėl didingoji Maskva.
Daiktus vėl laikinai paliekame Lietuvos ambasadoje, o kaip grįžtame iš trumpo pasivaikščiojimo po Maskvą, mus maloniai pasitinka Lietuvos Ambasadorius. Šiltai paplepėję išsiskiriame ir išvažiuojame į traukinių stotį. Įlipus į traukinį taip maloniai skamba palydovių lietuviški žodžiai. Trumpai užkandame lietuviškų patiekalų ir visi išvargę užmiegame.
2009-08-16
Miego tikrai trūksta. Ir dėl to, kad esame labai išvarginti po ilgos ekspedicijos bei kelionės atgal, ir dėl to, kad mus pažadino 5:30 val. prie Baltarusijos sienos.
Visi pradeda gyventi laukimo nuotaikomis. Jau galvojame apie savo artimuosius. Kad ir kaip bebūtų gaila, suprantame, kad ši išbandymų pilna ekspedicija jau baigėsi. Neabejotinai mes liksime artimi draugai, nes garbinga veikla bei išbandymai šioje ekspedicijoje sucementavo ir užgrūdino mus. Aš džiaugiuosi sutikęs šiuos žmones iš skirtingų Lietuvos ir net Amerikos miestų. Nors kai kuriuos mus skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau mus visada vienys dvi savaitės praleistos kartu tolimoje Buriatijoje, skirtos mūsų protėvių garbei.
Kaip kad sakė Arnas: „Ekspedicija baigėsi, o misija – tęsiasi“.
Andrius Mikšta,
"Misija Sibiras'09", ekspedicija Buriatijos Respublikoje
