Išvykimas į Maskvą (01/08/09)
Mano pasiruošimas ekspedicijai vyko labai greitai ir gana chaotiškai. Turėjau labai mažai laiko pasiruošimui: iš stažuotės Kaune grįžau į Vilnių ir pradėjau pakuotis savo daiktus. Daiktų ir visos ekipuotės ruošimas man, toli gražu, nebuvo naujas dalykas – esu ne kartą buvęs ir į ilgesnėse pratybose. Užteko laiko pagalvoti apie daiktus, kurių man prireiks bei tuos, kurių, galbūt, taip ir nepanaudosiu.
Nuo pat daiktų pakavimosi pradžios pradėjau lyginti save su tremtiniais ir jų išgyvenimus lyginau su savaisiais. Nė iš tolo... Juk jie neturėjo tam visos dienos, negalėjo naudotis likimo draugų patarimais ar pasiskaityti internete apie Sibiro gamtą, klimatą ir pan. Mūsų situacija visiškai kitokia. Sakyčiau, bet prabangi.
Mane kankinęs savotiškas nerimas ir nežinomybė, atsiradę vos peržengus namų duris, dingo kartu su pirmaisiais traukinio ratų bildesiais. Pajudėjome! Pro taukinio langus matome linksmai besišypsančius, rankomis mojančius ir sėkmės linkinčius artimuosius, gimines, draugus, žurnalistus. Ir mums buvo gera. Noriu pranešti visam pasauliui, kad aš iškeliauju. Į Sibirą. Noriu, kad visi mus matytų ir linkėtų sėkmės! Dauguma mūsų dar nepaleidžia iš rankų telefonų, rašo žinutes, skambina savo artimiesiems. Ilga kelionė laukia... Šiurpas per kūną nueina kai pagalvoji, kokiomis sąlygomis į Sibirą buvo gabenami tremtiniai, kokius vargus jie patyrė mėnesį trukusioje kelionėje į nežinią. O ir pranešti niekam negalėjo apie savo negailestingą likimą...
17 valandų kelionė buvo linksma ir įdomi. Nepatyrėme jokio diskomforto, sočiai pavalgėme patogiame traukinio restorane ir toliau dundame Maskvos link.
...jau netoli Maskvos (02/08/09)
Vos pasiekus Baltarusiją ėmė keistis ne gamta, ne pastatai aplink mus, o žmonės. Kažkodėl man jie pasirodė labai atšiaurūs. Grubiai ir nemandagiai plėšė iš rankų pasus, šaltai kalbėjo su mumis.
Artėjant prie Maskvos dabar net šypseną spausti ima tuometiniai mano rūpesčiai. Pradėjau nerimauti dėl savo bagažo. Ar nebus jis per sunkus? Juokinga... Juk man nereikia sukti galvos dėl savo artimųjų (jie saugiai sėdi namie), nereikia išgyventi dėl savo likimo (žinau tikslų laiką ir datą kada grįšiu namo).
Lygiai 9 val. pasiekiame vieną iš Maskvos traukinių stočių. Čia mus pasitinka Lietuvos Ambasados darbuotojai.
Kita stotelė – ULAN UDE (02/08/09)
Visa ši diena buvo nuostabi. Didžiąją jos dalį (nuo 9 iki 18 val.) praleidome Maskvoje. Mus labai svetingai sutiko ir net pavalgydino ambasados darbuotojai. Buvo malonu matyti lietuviškai kalbančius žmones Rusijos sostinėje.
Maskva nuostabus miestas: judrios ir pilnos gatvės, įvairūs paminklai ir kt. suteikia tam miestui nepaprastos didybės.
Dar būnant ambasadoje buvome įspėti būti atsargūs. Rugpjūčio 2 d. Rusija mini savo desantininkų dieną. Mėlynomis beretėmis ir jūreiviškais marškinėliais pasipuošę įvairaus amžiaus karininkai laksto po gatves ir šėlsta. Apsvaigę nuo alkoholio jie atrodo grėsmingi ne tik mums, užsieniečiams, bet ir vietiniams gyventojams. Laksto su vėliavomis po gatves ir skanduoja VDV, VDV!! Pirma mintis, TIK RUSIJOJE TAIP GALI BŪTI.
Kuo toliau, tuo labiau man patinka santykiai su grupe. Mūsų kolektyvas nedidelis, todėl visi puikiai sutariame, nesam susiskirstę grupelėmis. Kartu labai linksmai leidžiame laiką. Šiandien mūsų dar laukia kelionė lėktuvu į Ulan Ude. Jos nekantriai laukiu, nes dar niekada nesu skridęs lėktuvu.
Skrendant apima tokios keistos mintys, jog panašu, tokios pat bus ir vykstant į kovinę misiją. Dabar žinau, kad man negresia joks pavojus, be artimųjų ir draugų būsiu tik dvi savaites. Tačiau kai pagalvoji apie atstumą, darosi liūdna ir tik dabar, toldamas nuo Lietuvos, pirmą kartą gyvenime pradedu suprasti ką reiškia Tėvynės ilgesys. Įdomu, kaip jausiuos po savaitės? O jeigu nežinočiau kur mane veža ir kada grįšiu?
Pirma diena Buriatijoje (03/08/09)
Po 6 val. varginančio skrydžio lėktuvu (tos mano ilgos kojos) nusileidome Ulan Ude oro uoste. Nuo pat pirmųjų akimirkų viskas atrodė nauja, aplink mus matėsi įspūdingi kalnai. Jau tada supratau papuolęs į „kitą pasaulį“. Norėjosi kuo greičiau patirti tai, kas dar nepatirta, aprėpti tai, kas neaprėpta.
Ulan Ude susiradome vairuotojus, kurie nuvežė į pirmosios stovyklos vietą. Pakeliui stebėjome miestą, nejučia jį lyginome su lietuviškais miestais, Maskva. Kaip diena ir naktis! Didžiąją to įspūdžio dalį sudarė vietiniai gyventojai. Tikri rytiečiai! Siauros akys, platūs skruostikauliai, tamsaus gymio... Patiko. Bet ar draugiški?
Kelionė į Staraja Brian kaimą kiek užtruko, todėl mašinose beveik visi miegojom. Pramerkęs akis vos neišgriuvau pro automobilio langą pamatęs didelius, man dar nematytus kalnus. Laukinė gamta! Tai štai kas ta taiga!
Pirmą dieną Sibire praleidome lyg stovyklaudami: įkūrėme pirmąją stovyklą, su Gintautu ir Tomu pamatėme pirmąsias kapinėles, Staraja Brian kaimelį. Kapinėlės man įspūdžio nepaliko, nes jos buvo apsuptos vietinių rusų kapais. Net nebuvo noro jas tvarkyti, nes lietuvių kapus buvo sunku atskirti nuo rusų kapų, be to, nemažai mūsų tautiečių buvo išsigabenę savo artimųjų palaikus ir kapus palikę likimo valiai.
Stebino aplink esanti gamta. Dideli, kalvoti ir medžiais apžėlę kalnai, lyg tobulai nukirpta žolė aplink. Maistas mano akims! Tik vėliau susimąsčiau kodėl ta žolė tokia trumpa, kodėl tie upeliai tokie menki...? Visa tai reiškia nederlingą dirvožemį, geriamo vandens trūkumą, kitus, prie savo įprasto gyvenimo įpratusiems lietuvių tremtiniams, sunkumus. Ėmė kilti klausimai: iš ko jie gyveno, ką valgė ir kur šildėsi atšiauriomis žiemos sąlygomis?
Kapinėlių tvarkymas, žygis į Šabūro miestelį (04/08/09)
Išėjome tvarkyti kapinėlių. Pirmos kapinės, pirmas mūsų darbas komandoje. Kitaip nei tikėjausi, man labai patiko. Niekam nereikia rodyti pirštu, visi suranda ką veikti, juda, kruta. Mus vienija bendras tikslas, kuris visiems suteikia jėgų ir noro judėti pirmyn, o nueitą kelią žymėti gerais darbais.
Po pietų, sutvarkę (atleisk, Gintai, manau, mes jas ne tik aptvarkėm) kapinėles, bendru kolektyvo sprendimu, pajudėjome į Šabūro miestelį. Buvo labai karšta, o mūsų nešuliai ant nugarų ir rankose tą karštį didino perpus. Buvau labai rimtai nusiteikęs žygiuoti iki miestelio 15 km. ir grožėtis gamta, bet mūsų derybininkai pakeliui sutiko du buriatus, kurie parodė savo geranoriškumą ir už juokingą kainą sutiko mus pavėžėti iki miestelio. Ten tikėjomės susitikti dar gyvenantį lietuvį, tačiau mums nepavyko. Jis buvo išvykęs.
Vakare įsikūrėme už keleto kilometrų nuo miestelio. Siaubinga vieta – šitaip aš ir įsivaizdavau taigą. Kraują stingdantis vanduo, milijonas (turėjau omeny MILIJARDAS) kraugerių – musių muselių, uodų, „maškara“ ir visokio kitokio siaubo – nedavė ramybės nei minutei ir savo zyzimu nuolat grasino net paskutiniams nepridengtus odos lopinėliams. Keista buvo tai, kad čia, vos pajudėjus nuo Staraja Brian (vos 15 – 20 km.), taip pasikeitė gamta.
Zonos kapinėlių tvarkymas (05/08/09)
Nuo pat ryto lijo lietus. Nors žodis „pliaupė“ čia labiau tinkamas. Kitaip tariant: nuo pat ryto mus maloniai pasveikino draugiškai nusiteikusi liūtis. RISE AND SHINE!
Išėjome tvarkyti kapinių buvusiame tremtinių kaime, vadinamame tiesiog Zona. Jos, tiesa pasakius, atrodė baisiai. Prižėlę visokiausių žolių, krūmų ir privirtę senų, jau senokai ten gulinčių medžių. Čia būta gaisro.
Nepaisant stipraus ir ilgo lietaus, „įtempę raumenį“ dirbome iki pietų. Išsirengę iki pusės darbavomės ir nė iš vienų lūpų negirdėjau verkšlenimų, kad šalta, šlapia ir pan. Tai buvo įsimintiniausias kapinių tvarkymas visos ekspedicijos metu. Darbas sunkus, o ir sąlygos, nuolat prisimenant, jog mūsų stovykloje laukia šlapi daiktai – ekstremalios. Tiesa pasakius, buvo savotiškai smagu, nes lyginant save ir tremtinius jau buvo galima rasti nors kokių panašumų.
Vakarop susipakavome daiktus ir pavargusiais veidais patraukėme į Šabūro administraciją. Čia mus svetingai priėmė administracijos darbuotojai ir leido ten praleisti naktį, išsidžiovinti ir pasimėgauti buriatų mums suteikta šiluma.
Zonos kapinėlių tvarkymo pabaiga (06/08/09)
Po nakties, praleistos Šabūro administracijos pastate, vėl išsiruošėme į kapinėlių tvarkymą. Buvome savotiškai aptingę, bet šlapios kojos ir miego trūkumas neužgožė noro tvarkytis. Kapinėse darbas ėjosi lėčiau nei visada, nes po įtemptos vakarykščios dienos norėjosi pailsinti kūną ir atsipalaiduoti.
Mums besitvarkant, staigmeną padarė Gintautas su Šabūro lietuviu atvažiavęs į kapinėles. Lietuvio vardas Alponas. Atvažiavo jis kartu su savo sūnumi Dimša. Man įspūdi paliko tai, jog vėliau, jau pažadėjęs mums suvirinti kryžių, jis grįžo su įspūdingu motociklu. 1956 m. YŽ motociklas. Dar didesnį įspūdį padarė milžiniško kryžiaus gabenimas į miestelį tuo motociklu. Įspūdingas vaizdas!
Administracijoje likusios mergaitės tvarkė mūsų daiktus, juos džiovino ir saugojo nuo smalsių vietinių gyventojų. Jiems ryškiaspalvės palapinės, palapinsiaustės, žygio batai ir kiti daiktai atrodė labai įdomūs, kai kurie net teiravosi, ar galėtų jų nusipirkti.
Grįžęs ir pamatęs net savo apatinius, kurie buvo šlapi po liūties, išdžiovintus, apėmė jausmas, jog esam tikra, viena kitais besirūpinanti, šeima.
Po smagios ir ilgos kelionės sunkvežimiu atvažiavome į reikiamą vietą.Atvykome į buvusį kaimą Moisą ir įsikūrėme netoliese prie upės. Kažkodėl man ten buvo labai nejauku...
Moisos kapinėlių tvarkymas (07/08/09)
Išsiruošėme į 5 km. žygį tvarkyti kapinių. Man nuostabą kėlė tai, kaip Gintautas jas sugebėjo rasti tokioje vietoje. Vidury taigos!
Ten nuėjus mane apėmė pyktis ant tautiečių, kurie išsigabeno savo artimųjų palaikus, tačiau suniokojo šalia esančius kapelius, palikdami atviras duobes, kuriuose gulėjo palaikai. Radome netgi kaulų! Kur jūsų pagarba vieni kitiems!?
Iš tiesų man labai nepatiko Gintauto nurodymas-prašymas kasti duobę, kurioje jis dar tikėjosi pamatyti karstą ar kaulus. Dabar gailiuosi, kad neatsisakiau to daryti.
Aptvėrėme tas kapinėles, pastatėme didelį kryžių, suformavome kauburėlius. Padarėme viską, ką buvo galima padaryti mūsų galimybėmis. Bent porą metų žmonės čia matys kapines, neniokos šios vietos.
Atvykimas į Zaigrajevą (08/08/09)
Nubudus ryte ir vėl pliaupė kaip iš kibiro. Lyjant susipakavome daiktus, šiek tiek užkandome ir pėsčiomis patraukėme link Čelutajaus kaimo. 15 kilometrų per lietų, pažliugusiu Sibiro keliu. Ten susiradome transportą. Tai buvo įspūdinga URAL’o mašina su dar įspūdingesne kabina! Kelionė neprailgo...
Pakeliui aptvarkėme paminklą Čelutajuje palaidotiems lietuviams: atstatėme kryžių, apkasėme paminklinį akmenį. Susidarė įspūdis, jog tas paminklas buvo specialiai vietinių nuniokotas. Kiek galėjome – tiek padarėme. Tegul mato, kad yra kam rūpintis!
Atvykome į Zaigrajevo miestelį. Įsikūrėme valstybiniame viešbutyje. Mūsų trivietis kambarys devyniems – priešais miestelio administracijos buhalterija, už jos – dar vienas kambarys.
Laisva diena Zaigrajeve (09/08/09)
Vakar į Zaigrajevą visi atėjom šlaput šlaputėliai – batai buvo permirkę kiaurai. Šiandien, deja, oras nepasitaisė nė kiek, o su šlapia avalyne važiuoti iki kitos vietos – mintis nekokia. Todėl buvo nuspręsta iki vakaro pasilikti Zaigrajeve, o mes visi turėjome laisvą dieną.
Zaigrajevas – puikus miestelis. Vietiniai žmonės čia pasirodė ypač draugiški, daug pasakojo apie savo kultūrą, papročius.
Atvykimas į Chondagajų (10/08/09)
Iš Zaigrajevo „elektryčka“ patraukėme į Ilką. Čia sutvarkėme kapinėles, perdažėme keletą kryžių. Vėliau patraukėme giliau į taigą. Mūsų tikslas – Chondagai kaimelis.
Atvykę ten ir įkūrę stovyklą buvome nustebini žmonių smalsumu ir noru padėti. Tiesa, visą laiką įtariai žiūrėjau į tuos „pagalbininkus“. Neapleido jausmas, kad iš nežinia kur atsiradę vaikai parūpino mums malkų tik tam, kad išžvalgytų mūsų stovyklą ir vakare ateitų patikrinti mūsų kuprinių. Bet įtarimai nepasitvirtino.
Tą naktį mums nutiko įdomus nuotykis su atėjusiais prie laužo pasišildyti medžiotojais. Iš niekur nieko iš tamsos išnirę trys vyrai tiesiog norėjo pabendrauti ir sužinoti iš kur mes, kas tokie, kokiais keliais vedini. Iš pradžių grėsmingais pasirodę buriatai vėliau iškeliavo savo keliais.
Burunas ir didieji kryžiai (11/08/09)
Iki Buruno ilgą kelią, per didžiulę kaitrą, teko eiti pėstute. Tačiau buvo verta – pasiekėme stovyklą ir nuostabiai didelius kryžius. Apėmė keisti jausmai vos įžengus į šias kapinaites – šie kryžiai tikrai nenorėjo būti „užmiršti“.
Nors kapinėlių būklė ir apgailėtina, tačiau ten darbo beveik neturėjome. Pakelti nuo žemės beveik sutrūnijusius 8 metrų kryžius, tenka pripažinti – ne mūsų jėgoms. Dalis mūsų pasiliko jas tvarkyti kitą dieną.
Vakare prie laužo mums gimė įdomus planas, kaip galėtume nukeliauti į dar vienas tolimas ir apleistas kapines – Moiga. Mane stebino kolektyvo entuziazmas įgyvendinti šį planą. Sutarėm viską iki smulkmenų. Planas rimtas.
Plano įgyvendinimas (12/08/09)
Keturi vyrukai atsikėlėme anksčiau už kitus ir pėstute pajudėjom iki Chondagajaus. Ten susiradę transportą įgyvendinome savo pačių sukurtą planą – nuvažiuoti iki kapinių, sudegusių taigos gaisre prieš 10 metų, jas sutvarkyti nesiilsint nė akimirkos ir sėkmingai grįžti pas mūsų jau su nerimu laukiančius draugus. Viskas pavyko kuo puikiausiai!
Mūsų ekspedicija 4jo 5 pabaig1, taigi tai buvo paskutinės mūsų kapinėlės. Sutvarkę jas išvažiavome į Ulan Ude, iš kurio nusprendėme, nors vienam vakarui, nuvykti prie Baikalo ežero. Juk nežinia, ar dar kada gyvenime pasitaikys proga būti taip arti jo.
Atvykome į Ulan Ude puikios nuotaikos. Apsistojome viešbutyje, paragavome nacionalinių Buriatijos patiekalų ir visi išvargę kritome į lovas.
Išvyka į Baikalą (13/08/09)
Nuo pat ryto skubiai pajudėjome link Baikalo, nes jau rytoj turime grįžti atgal į Ulan Ude ir ruoštis ilgai kelionei namo. Kelias lyg ir netolimas – apie pusantro šimto kilometrų, tačiau Sibiro keliais sugaištame kone visą dieną.
Galų gale išvystame Baikalą jau gerokai vakarop. Nors dangus apsiniaukęs, bet vaizdas – įspūdingas. Sunkiai tariasi žodžiai: „Baikalo ežeras“. Daug įtikinamiau skamba: „Baikalo jūra“.
Grįžimas į Ulan Ude (14/08/09)
Vos papietavę išsiruošiame atgal į Buriatijos sostinę. Važiuodami automobilyje jaučiamės lyg patalpinti į milžinišką „mikserį“ – tokio kratymo, purtymo, šokčiojimo nuo savo kėdės, tokio lėkimo – tikrai nepatirsi lietuviškuose keliuose.
Sėkmingai grįžę į sostinę, išėjome į miestą vakarieniauti, kiti – ieškoti suvenyrų namiškiams. Mes visiems aplinkiniams – labai įdomūs. Vietiniai buriatai noriai bendrauja su mumis, daug klausinėja apie Lietuvą ir jos žmones: „O kaip ten – pas jus?“. Dar kartą įsitikinu Rusijos žmonių geranoriškumu.
Mes pakeliui namo! (15/08/09)
Priešingai nei Sibiro tremtiniai, tiesa pasakius, aš dar nelabai nenorėjau keliauti namo. Tačiau laikomi mums parodyto geranoriškumo ir Sibiro kalnų, kurie turi savotiško magnetizmo ir traukia mūsų širdis čia pasilikti ilgiau, išvykome į Maskvą. Ten visi bandėme nuveikti tai, ko dar nespėjome: suvenyrai, neišleisti pinigai, nepajausta miesto atmosfera ir t.t.
Su labai nostalgiškomis nuotaikomis palikome Rusijos sostinę ir išdundėjome namų link. Pati kelionė traukiniu nebuvo niekuo ypatinga. Nebuvo tiek noro bendrauti, kažką veikti. Dauguma buvo panirę savo apmąstymuose, prisiminimuose.
Stotyje mus labai gražiai pasitiko, LiJOT‘o kolektyvas, artimieji, bet buvo labai liūdna išsiskirti su naujai atrasta „šeimynėle“.
Artūras Čiuberkis,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Buriatijos Respublikoje dalyvis
