• Misijos dalyviai
• Misijos dienoraštis
• Misijos galerija

DIENORAŠTIS: Martynas Jočys, ekspedicija Buriatijos Respublikoje

2009-09-14

Įrašas nulis nulis.

Jūs skaitote „Misija Sibiras‘09“ dalyvio, pabuvojusio Buriatijos Respublikoje, dienoraštį. Jis nėra autentiškas, kadangi perrašinėjant iš sąsiuvinio į kompiuterį kyla naujų minčių, kai kurias norisi pamiršti, kai kas žvelgiant iš toli atrodo visai kitaip.

Jei norite plačiau susipažinti su dalyviais, Gintautu, bandomuoju žygiu ar pačia misija, atsiverskite www.misijasibiras.lt.

Įrašas vienas aštuoni.

Šis įrašas padarytas sėdint prie plačiaekranio monitoriaus su beviele klaviatūra, tą pačią dieną grįžus iš Vilniaus traukinių stoties į butą, kuriame norint pasigaminti valgyti nereikia kapoti malkų, o einant į tualetą nereikia kastuvo. Šį įrašą galite skaityti dabar, o galite skaityti ir pačioje pabaigoje.

Visa ši šešiolikos dienų ekspedicija, sėdint savo kėdėje, atrodo kaip trumpas blyksnis įsiterpęs tarp tų dienų, kai kimšau daiktus į kuprinę ir kai tuos pačius daiktus kračiau iš jos ant žemės. Per tą vieną akimirką tarp vakar ir šiandien atmintis prisipildė daugybe įspūdžių, kuriuos nuo realaus pasaulio skiria šeši ar septyni tūkstančiai kilometrų. Atrodo, tik prieš dvi dienas ėjau į darbą, rytoj vėl eisiu. Kas pasikeitė?

Trys didžiausią įspūdį šiame sapne palikę dalykai:
1. Maskvos metro;
2. Gerai išsilaikiusios lietuviškos kapinės prie Ilka (rus. – Илъка) kaimo;
3. Kelionė šešis didžiulius ratus turinčiu Kamaz sunkvežimiu.

Mane nepaprastai pradžiugino sutikimas Vilniaus geležinkelio stotyje su duona ir druska. Apgailėtina rusiška duona „užkniso juodai“ ir jau kuris laikas svajojau apie tikrą gerą lietuvišką duoną. Apsvilusios plutelės kąsnis stotyje sugrąžino mane į gyvenimą, gyventi man buvo likusios dvi savaitės.

Įrašas pažymėtas skaičiais nulis ir vienas, apibrauktais apskritimu.

Įrašas padarytas namuose dar prieš išvykimą.

Prieš išvažiuojant atrodo, kad važiavimas yra beprasmiškas. Su daug kuo kalbėjau, visi akcentavo tik nuotykius gamtoje, kapinių grožį. O kur kažkas daugiau? Manau būtų tikslinga labiau reklamuoti edukacinę buvusių ekspedicijos dalyvių veiklą, kaip jie keliauja po Lietuvą ir pasakoja savo įspūdžius. Tuomet misijos prasmė būtų visiems aiškesnė.

Galvoju, ar viską pasiėmiau, ar nepritrūksiu ko nors. O kas bus jei dings bagažas? Šiaip jau kuprinę dėjausi visą savaitę. Čia turiu galimybę įvertinti kokiomis geromis sąlygomis vyksta mūsų kelionė. Tremtiniai neturėjo galimybės dėtis daiktų savaitę, kartais jie iš vis likdavo be nieko. Afrikos gentys taip pat išgyvena be įvairiausių „svarbių“ daiktų, tiesa, ten kitoks klimatas. Čia žmogus turi įjungti savo intelektą, kad galėtum išgyventi – kuri sau daiktus.

Įsivaizduoti, kad visai nenori ten važiuoti, yra geras būdas suprasti tremtinių likimą. Įsivaizduoti, kad niekada negrįši į namus, nebepasitikrinsi el. pašto ar kitų el. džiaugsmų. Ką gali žmogus atjungtas nuo interneto? Pažiūrėsim.

Žmonių su kuriais keliausiu dar nelabai pažįstu. Turbūt po kelionės mes tapsime lyg kokia šeima. Laura, LiJOT atstovė, kuri rūpinsis mūsų maistu, turbūt bus visiems kaip mama. Simona turbūt padarys visiems arbatos. Kažin ką aš darysiu ir kuo būsiu naudingas kitiems?

Kiek teko girdėti apie tremtinius, jie turi stiprų instinktą padėti vieni kitiems, laikytis drauge. Daug žmonų turi daugiau jėgos atlaikyti negandas nei vienas, nors kartais vienas gali iškęsti už kelis.

Didžiausią nerimą šioje kelionėje kelia „modernūs“ dalykai: traukiniai, lėktuvai, Maskva. Gamtoje žmogui niekas negresia, nes žmogus yra gamtos dalis. Tai nėra lietuviams priešiška Rusijos gamta, tai yra vieno pasaulio, kurio gyventojais esame, gamta.

Įrašas nulis du.

Rašau lėktuve, rašyti visai patogu.

Apie kelionę traukiniu.

Kelionės metu mūsų tarpe netilo pokštai apie meškas. Agnė net sakė, kad tai šiek tiek atsibodo. Sakė, kam čia vieniems kitus gąsdinti. Kelionė praėjo ramiai, pasienio patikrinimus praėjome taip pat lengvai. Tačiau pasidarė aišku, kad iki Sibiro dar toli. Pati kelionė iki jo apima nemažą visos ekspedicijos dalį.

Įspūdinga naktį žiūrėti pro traukinio langą. Tiek priekyje, tiek ir gale yra šviesos, tačiau jos šviečia tik pirmyn ir atgal, šonuose traukinys pats metą šešėlį ir ten yra visiškai tamsu. Žvelgiant į priekį ir atgal matosi per mišką slenkanti tamsos ir šviesos siena.

Kol kas tos kapinės ir tie tremtiniai atrodo labai toli. Labiau rūpinamės savo atvykimu į vietą. Galvojame kiek svers kuprinės, kaip ginsimės nuo meškų.

Maskva.

Vaikščiojom po miestą, įspūdį paliko keli dalykai.
1. Ten nedaug didelių stiklinių pastatų, kokie madingi pas mus – dauguma betoninių.
2. Desantininkų šventė – gatvė pilna senų ir jaunų, storų ir sportiškų, kartu švenčiančių vyrų, apsivilkusių dryžuotais marškinėliais ir mėlynomis kepurėmis.
3. Rusiški Lietuvoje ir pasaulyje žinomų prekės ženklų pavadinimai, tokie kaip Макдоналдс (McDonald‘s) ar net prancūziškas Банк Сосъете Женералъ (Banque Société Générale).
4. Metro – turbūt įspūdingiausias dalykas Maskvoje. Traukinių greitis užburia. Tai nėra tie kamščiuose dūstantys autobusai, tai yra greitai, labai greitai važiuojantys vagonų junginiai. Kiekvienas vagonas braška ir vartosi atskirai, jie atrodo tarsi nesujungti ir važiuojantys po vieną. Yra sukurta speciali spalvų sistema, kad būtų galima susigaudyti. Mes sugebėjome jau po poros stotelių konstruktyviai ginčytis dėl tolimesnio važiavimo maršruto.
5. Rusijoje pilna mėlynos spalvos. Namai visi mėlyni.

Oro uostas.

Aš žinojau, kad mano kurpinė svers nedaug, tačiau visi buvo taip įsibaiminę, kad net aš pradėjau bijoti. Mano kuprinė tesvėrė 13,5 kilogramo (už svorį virš 20 kilogramų reikia mokėti). Kai paaiškėjo, kad su svoriu neturėsime visiškai jokių problemų, kolektyvas tuojau pat sugalvojo kitą problemą – jie ėmė bijoti, kad kuprinėse nebus laisvos vietos susidėti maistui kurį nusipirksime Ulan Ude.

Tokie pavadinimai kaip Ulan Ude lietuviškomis raidėmis neužrašomi, nes tai nėra nei Ulan Ude, nei Ulan Udė, todėl geriau rašyti Улан Удэ.

Pastebėjau, kad bagažą pridavinėjome labai neorganizuotai. Visi stovėjo susigrūdę, vieni kitiems trukdė. Baisu, kad bus sunku organizuoti darbus kapinėse. Beje, anksčiau buvo kilęs nedidelis sąmyšis dėl pietavimo vietos Maskvoje, tačiau visiems pavyko susitarti. Reikia tikėtis, kad komanda susigyvens.

Iš tiesų esame tikra komanda, kadangi mūsų labai mažai, visi nuolatos laikomės kartu. Nepalyginsi su bandomuoju žygiu, kai eidamas per vidurį nebegirdi ir nebematai nei priekio, nei galo.

Kapinės ir tremtiniai vis dar labai toli. Bet tam tikras lietuviškas elementas apsireiškė. Tai buvo labai gražu ir labai įkvėpė. Agnė apsirengė geltonai ir įsivėrė geltonus auskarus, Laura apsirengė žaliai ir įsivėrė žalius auskarus, o Simona apsirengė raudonai ir įsisegė raudonus auskarus. Vėliava.

Lėktuvas.

Stiuardesė, kuri mus aptarnavo, atrodė tokia rimta. Tuo tarpu verslo klasę aptarnaujanti šypsojosi dažnai. Kad ir kaip būtų keista – lėktuve gavome valgyti, arbatos. Jeigu pavalgyti galima gauti net lėktuve, kur maisto dalinimas ir pats valgymas yra gan nepatogios procedūros, vadinasi palapinėje viskas taip pat bus tvarkoje.

Kapinės ir tremtiniai po truputį artėja. Jau planuojame, galvojame, kur maždaug eisime, ką maždaug darysime. Turiu progos šiuos planus išklausyti nes sėdžiu kaip tik šalia Gintauto. Jis turi idėjų, minčių, tačiau dėl daugelio dalykų spręsime vietoje pagal orą ir kitus dalykus.

Skrydis lėktuvu yra visiškai neįspūdingas palyginti su metro, netgi turint omenyje, kad pro langą matosi sparnas ir variklis. Tai tas pats kaip važiuojant dviračiu žvilgtelėti ar nenuleista galinė padanga – veikiančios lėktuvo detalės prieš akis suteikia pasitikėjimo.

Ši akimirka.

Sėdžiu lėktuve, ant šiukšlių pilnos vakarienės dėžutės pasidėjęs sąsiuvinį rašau tai, kas oficialiai vadinama dienoraščiu. Tai nėra tikras dienoraštis, nes esu įsitikinęs, kad nerašysiu kiekvieną dieną ir žinau, kad tikrai neaprašinėsiu visų įvykių. Skaitydami mano parašytas eilutes matysite pasaulį išfiltruotą per mano suvokimą. Kiti žmonės turbūt rašys kitaip. Agnė, pavyzdžiu, kiekvienąkart kai jai šauna kokia nors įdomi idėja puola ją užsirašinėti. (Kodėl visos Agnės tokio žemo ūgio? Nors ši Agnė yra ypatingai mažo ūgio ir visi ją juokais vadina vaiku, bet teko susidurti su dar žemesne mergina, kurios vardas buvo taip pat Agnė). Tomas sakė, kad visus „bajerius“, kuriuos reikia aprašyti dienoraštyje, nufotografavo. (Rimtoji stiuardesė kalbėdama su priekyje sėdinčiais žmonėmis pagaliau nusišypsojo). Mes netgi kartą tarėmės, kad vienu metu neturėtų būti įjungti daugiau kaip du fotoaparatai, kad visi neprifotografuotų vienodų nuotraukų, neišnaudotų greitai elementų ir neužpildytų atminties kortelių. Šiuo momentu iš Tomo telefono groja Bob Marley regio muzika.

Raudonoji aikštė visiškai nepaliko įspūdžio. Nuotraukose ji atrodo įspūdingesnė. Žiūrėkite nuotraukas – keliauti niekur nereikia. Tik metro paliko įspūdį. Važinėkite metro. Sėskite į raudonos spalvos liniją ir važiuokite iki Библиотека имени Ленина, ten rasite labai gražią senovišką stotį, su nuostabiais šviestuvais. Bilietas kainuoja 22 rublius.

Apie valiutą.

Litą į rublius keičiau santykiu 1 Lt = 12,5 rub., nes netingėjau pasižiūrėti kur geriausias kursas. Nuvažiavęs pirkti rublių prie centrinės Snoro banko būstinės ir galvodamas kur palikti dviratį vos neprirakinau jo prie stulpo su Snoro vėliava. Žvilgtelėjęs aukštyn pamačiau, kad pasirinkau blogą stulpą, todėl prirakinau prie paprasto kelio ženklo. Maskvoje pilna įtartinų valiutos keityklų, o skirtingų bankų ten daugiau nei pas mus Snoro kioskelių.

Dar vienas finansinis pastebėjimas – bankai siūlo dėti ilgalaikius indėlius su 15-20% metinėmis palūkanomis.

Vėl grįžtame į šią akimirką.

Rytoj jau aišku, kad laukia sunki diena, nes lėktuvas per 6 valandas įveiks naktį. Išvykę vakare Maskvos laiku po 6 valandų busime Улан Удэ, kuriame bus rytas. Tai reiškia, kad reikia gerai pailsėti. Lėktuvas nuolatos gaudžia, kaip greitai važiuojantis automobilis. Nežinia ar linksmina, ar erzina iš Tomo telefono sklindanti muzika, net nepastebėjau kaip už lango sutemo. Atrodo tamsu ir juoda, matosi tik viena kita švieselė, žmonių šurmulys taip pat tyla, rimsta. Muzika nutilo, liko tik gaudesys.

Turiu už 2 ar 3 litus įsigytą pripučiamą pagalvėlę miegojimui lėktuve. Tikiuosi neprakiurs. Tylos kiekis didėja, lėktuvo gaudesys darosi vis vienišesnis.

Kapinės ir tremtiniai artėja. Nors rytoj visą laiką užsiimsime maisto pirkimu, stovyklavietės paieškomis, kapines galbūt išvysime tik vakare, tačiau jau būsime arti, protėvių dvasios bus čia pat ir mus saugos. Mes atitrūkę nuo Lietuvos žemės keliaujame per bevardžius plotus kuriuose žodis „Lietuva“ nereiškia nieko, o rytoj priartėsime prie Lietuvos vėl. Улан Удэ jau jausime protėvių kvėpavimą.

Prisiklausiau gandų apie orą, esu jau nusiteikęs, kad rytoj pradės lyti ir lis visą laiką. Pažiūrėsim. O maistas, manau, visiems į kurpines sutilps be problemų. Dabar įdėsiu sąsiuvinį į įmautę išjungsiu lemputę (nes apšvietimą netikėtai išjungė, teko įsijungti lemputę, matyt, laikas miegoti), prisipūsiu pagalvėlę įsigytą už 2 ar 3 litus ir bandysiu miegoti. Leisiu lėktuvo gaudesiui užpildyti mano pojūčius. Labanakt.

Įrašas nulis trys.

Įspūdingiausias pastatas prie Raudonosios aikštės, turbūt, buvo parduotuvių kompleksas ГУМ. Pamiršau vakar tai parašyti.

Rašau sėdėdamas šaltinio atšakos viduryje. Ji yra pakankamai išdžiūvusi, srovė čia neteka, tiesiog ten yra daug akmenų panirusių dumble, vandens matosi visai nedaug. Sėdžiu ten, nes visur pilna skruzdėlių, o ten kur šlapia jų nėra. Įsikūrėme ir palapines pastatėme tokioje mikrosaloje: iš vienos pusės teka šaltinis, iš kitos pusės – ta netikra šaltinio atšaka, kurioje sėdžiu aš. Kaip mes čia atsidūrėme?

Paprastai – nusileidome lėktuvu Улан Удэ, tada radom vietinius, kurie mus pavežiojo po parduotuves, viską susipirkome, nuvažiavome į Старая Брианъ (liet. – Staraja Brian) kaimą, netoli jo įkūrėme stovyklą. Matėme daug karvių, maudėmės šaltinyje. Man, kaip žmogui mėgstančiam šaltą vandenį, tai buvo ypatingas ir ilgai lauktas potyris.

Pašnekėkime apie orą: šiuo momentu jis toks pats kaip ir Lietuvoje. Tačiau pagalvokite – aplinkui kalvos ir miškai, miškai ir kalvos. Ir dar miškai, ir dar kalvos. Atrodo fantastiška vieta poilsiauti, gyventi palapinėse. Tačiau jei tave atveža čia gyventi per prievartą? Mes nusiteikę čia būti apie 2 savaites – tai atrodo įveikiama. Bet įsivaizduok, kad pačios šauniausios tavo atostogos tęsiasi 20 metų.

Atrodo jau laikas valgyti.

Įrašas nulis keturi.

Sėdžiu ant dviejų malkų pievelėje, kurią iš 3 pusių supa krūmai. Vienuose krūmuose teka upelis. Iš kitos pusės yra pieva, horizonte matosi kalnai. Vienas kalnas yra ištisai apaugęs violetiniais augalais. Paprastai jais apauga miško teritorija po gaisro.

Kartą skaičiau apie žmogų, kuris susapnavo, kad yra žuvis. Iš pradžių buvo smagu plaukioti ir nejausti savo svorio, neturėti kojų, sąnarių, nejausti kaip jie skauda. Tačiau jam ėmė atsibosti, jis užsinorėjo atsiversti į žmogų. Žmogus-žuvis norėjo atsibusti iš savo sapno, todėl sumanė sau įgnybti į nosį, tačiau neturėjo rankų. Tuomet nusprendė nusižudyti, šitaip tikėjosi atsibusti. Jis iššoko iš vandens ir užduso. Tačiau sapnas nesibaigė – žmogus amžinai sapnavo, kad yra mirusi žuvis.

Atrodo reikia malkų.

Įrašas nulis penki.

Sėdim prie laužo, kalbamės. Kalbame apie labai rimtus dalykus, apie tremtį, apie planuojamus darbus, apie būsimą dviejų dienų 40-50 kilometrų ilgio žygį. O aš dar ir rašau.

Keli linksmi dalykai:
1) Kadangi arbatos puodas sulinko, įdėjome akmenį, kad nesilaistytų vanduo. Arbata buvo „kieta“.
2) Išsigandome, kad nuvirs medis, todėl perkėlėme palapines į kitą vietą iš salos (apie kurią rašiau ankščiau). Medis buvo didžiulis ir stipriai pakrypęs. Jis, žinoma, nenuvirto.

Beje, puola uodai, tačiau Gintautas sako, kad jų čia nedaug. Iš tiesų, tiek jų būna ir Lietuvoje.

Kai nuėjome į pirmas kapines atostogos baigėsi. Radome krūvą neaiškių kauburėlių, įsiterpusių į mėlynomis tvorelėmis aptvertas rusų kapines. Ant kai kurių kauburėlių buvo kryžiai ar jų likučiai. Baisu net vaikščioti, nes nelabai aišku, kur yra atskiri kapai – šiaip juk kapų nemindžiojame.

Kas įdomiausia, šiose vietose, kuriose daugiausiai gyvena savitos išvaizdos mongoloidai, galima rasti kapą ant kurio užrašyta „Elžbieta Aleknienė“. Ilgai šifravome, tačiau iššifravome.

Čia reikėjo ne tik turistinę stovyklą įsirenginėti – nešti malkas, virti maistą ir panašiai. Kapinėse buvo ir kitokios veiklos. Kai kas kasė, kai kas pjovė medžius, kai kas juos tempė aukštyn į kalną, nes ten buvo įkurtas laužas. Šiaip nebuvo lengva, bet dirbome neilgai. Galvoju, kad jei būčiau tremtinys, turbūt turėčiau dirbti visą dieną. Iš pradžių baisu – tikras šokas organizmui, tačiau pripratus turėtų būti savotiškai lengviau.

Jau labai tamsu. Kadangi kapinių tvarkymas buvo ryte, įspūdžiai šiek tiek išblėsę. Ir šviesa labai išblėsusi. Saulė jau už horizonto. (Intarpas padarytas perrašinėjant dienoraštį į kompiuterį: Tačiau tik įsivaizduokite kaip šie įspūdžiai atgimsta perrašinėjant savo paties eilutes!).

(Dar vienas toks intarpas: Teksto raidės darosi vis didesnės ir didesnės, matyt, buvo sunku įžiūrėti ką rašau prie laužo šviesos.)

Rytoj tvarkysime kapines kurios sudegusios, bus pilna apanglėjusių medžių.

Ne į temą. Nesistebėkite, kad dienoraštis nenuoseklus, nes įspūdžiai būna stipresni ir būna silpnesni. Daug kas susimaišo. Šis išgyvenimas su nuotraukomis ir dienoraščiais nėra filmuojamas, kitaip tariant, jis gaunasi sumaišytas. Vieni žmonės rašo vieni, kiti kitą.

Viskas – labai tamsu. (Intarpas: Paskutinis sakinys parašytas labai didelėmis raidėmis. Beje, jei iš tiesų norite susidaryti pilnesnį ekspedicijos vaizdą, perskaitykite bent kelių dalyvių dienoraščius.)

Įrašas nulis šeši.

Rašau Шабур (liet. – Šabur) kaimo administracijos pastate – iš stovyklos išvarė stiprus lietus. Kadangi patalpos, kurioje esame, grindys limpa, pasitiesiau laikraščių, o ant jų išvyniojau kilimėlį. Ant jo šiuo metu sėdžiu ir rašau. Rašau tuomet, kai nėra kas veikti ne tik man, bet ir kitiems, nes tas dienoraštis šiuo metu, Sibire, visiems atrodo truputėli nereikalingas laiko švaistymas. Jei kiti turi veiklos, o aš ne, geriau užsiimu statinės ritinimu kaip Diogenas, pasirengimo priešo puolimui metu norėjęs solidarizuotis su visais. Nors, tiesa sakant, nežinau kas ir kada tą dienoraštį rašo, bet vis dėl to Laura atkreipė kitų dėmesį į mane, kaip į teigiamą pavyzdį.

Esame kažkokioje keistoje salėje, kur yra tik sienos ir beveik jokių baldų, viename šone yra sukrauta daug visokių daiktų. Matyt vyksta remontas. Išsidžiaustėme ~80% rūbų nes jie visi šlapi. Rūbus padžiovėme ant 3 virvių kurias ištempėme tarp dviejų į pastolius panašių medinių agregatų. Šiaip jaučiuosi prastai, gali būti, kad rytoj sirgsiu ir nei 50 g. neišgelbėtų.

Reikia dienoraštį rašyti iš karto, kai kyla įkvėpimas, nes jei uždelsi, tuomet nelieka minčių, lieka tik faktai. Belieka juos išvardinti. Tam, kad būtų lengviau rašyti, žymiuosi pagrindines idėjas į lapuką, kurį esu pasidėjęs labai lengvai prieinamoje vietoje kuprinėje. Vėliau, atsisėdęs rašyti imu lapuką ir tas idėjas išplėtoju. Einu trumpam užkąsti.

Grįžau. Šiek tiek apie organizaciją. Vidury miško radome visiškai sudegusias kapines. Buvo tik keletas betoninių ir metalinių kryžių. Kad ten kapinės žinojome tik todėl, kad sakė Gintautas. Planas buvo toks:
1. Sutvarkyti lauką;
2. Jį aptverti;
3. Bent simboliškai atkurti kapinių dvasią, paremontuoti kryžius.

Lauko sutvarkymas sudidėjo iš tokių momentų:
1. Žolių rovimas;
2. Medelių rovimas;
3. Medžių pjovimas;
4. Nukritusių ir nupjautų medžių tempimas laukan.

Beje, du žmones nusiuntėme į kaimo parduotuvę nupirkti papildomų įrankių. Vienas liko stovyklavietėje visko saugoti.

Aptvėrimas susidėjo iš tokių momentų:
1. Nupjauti tinkamų medžių;
2. Nugenėti nupjautus medžius;
3. Iškasti duobes;
4. Pasigaminti vertikalių ir horizontalių tvoros elementų;
5. Vertikalius įstatyti į duobę, įkalti į žemę ir apkasti;
6. Horizontalius prikalti prie vertikalių.

Iki trečiojo punkto dar nepriėjome, tačiau jis turėtų susidėti iš tokių dalių:
1. Nugriuvusio metalinio kryžiaus atstatymas;
2. Betoninių antkapių išlyginimas;
3. Kauburėlių paryškinimas.

Darbą 1.3 atlikome gan greitai, netrukus po to baigėme ir 1.4, visi pasidalino 1.1 ir 1.2 darbus. Kai pradėjome nupjautus medžius naudoti 2.2 ir 2.4 darbams prasidėjo lietus, taigi visi dirbome per lietų. Buvo labai šalta dirbti darbą 2.1, nes reikėjo eiti tolyn į mišką, krito ne tik lietaus lašai, bet ir stambūs lašai nuo medžių juos pjaunant ar judinant. Dėl to perėjau prie darbo 2.2 ir dirbau jį prie pat laužo, taigi buvo pakankamai šilta nors lietus merkė kiaurai.

Turbūt reikia papasakoti ir apie save. Aš studijuoju Vilniaus Universiteto magistrantūros I kurse ekonominę analizę ir planavimą. Panašų dalyką baigiau bakalauro kurse. Dirbu „MG Baltic“ finansų analitiku. Visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir skaičiuoju. Į „Misiją Sibiras‘09“ patekau kaip generalinio rėmėjo atstovas, nes „MG Baltic“ remia šį projektą jau daugelį metų. Kadangi čia patekau kitu keliu, negaliu žinoti, ar esu toks, koks turėtų būti „Misija Sibiras‘09“ dalyvis. Nesu toks stiprus kaip kareivis [Artūras – red.past.] ar toks komunikabilus kaip emigrantų atstovas [Tomas – red.past]. Gal jis ir neparašys dienoraščio, tačiau darys nuostabius pristatymus ir kitaip populiarins šį projektą. Nei karto nesu rimčiau stovyklavęs su palapinėmis, neskaitant įgrisusių žygių su baidarėmis, taigi neturiu turistinės patirties. Niekas iš mano artimų giminių nebuvo ištremtas – šiuo požiūriu esu balta varna šiame kolektyve. Bet aš stengiuosi dalyvauti šiame projekte pagal savo galimybes: rašau dienoraštį, dirbu darbus. Beje, valgyti daryti, ypač tokiomis sąlygomis, taip pat nelabai moku. Jei mane ištremtų, turbūt numirčiau po mėnesio ir kolektyvas man pastatytų medinį kryžių, kuris supūtų po 20 metų arba sudegtų per taigoje siaučiantį gaisrą.

Gintautas perspėjo, kad pavojingiausias gyvūnas Sibire yra burundukas. Jo humoras yra labai savotiškas.

Kiek kapinių kol kas matėme, visos jos buvo negrįžtamai sunykusios, kryžiai sudegę, supuvę. Apima beprasmiškumo jausmas.

Pokštai jau tikrai baigėsi. Pirmose kapinėse jau buvo fiziškai sunku, patampęs nupjautus medžius į kalną per kaitrą jaučiausi pavargęs. Antrose kapinėse dirbant per lietų taip pat buvo labai nemalonu. Kartais tos kapinės net nublankdavo prieš tą aktyvų darbą. Idėja dingsta, lieka fizinis darbas. Žinau, kad po dviejų savaičių grįšiu prie savo kompiuterio (Intarpas: Iš tiesų, dabar kaip tik sėdžiu prie kompiuterio.), žinau, kad rytoj gausiu, kad ir kokiomis sąlygomis pagamintus, tačiau pietus. Susikoncentravus į akimirką išnyksta pasaulis. Akimirką ištempus į begalybę atrodo, kad begalybė truktų tik mėnesį, po šio mėnesio pasaulis pasibaigtų.

Mūsų misija ne tik pamatyti tas kapines ir kitiems papasakoti, bet ir pagyventi iš tiesų sudėtingomis sąlygomis ir kitiems apie tai papasakoti.

Kas yra gamta? Žmonės sėdi vasarnamio verandoje ir sako – kaip šaunu būti gamtoje. Yra ir vandentiekis, ir stogas virš galvos. Kaip šaunu būti toje vietoje, kurią mes vadiname gamta. Pasistatyk palapinę prie upelio, kuriame galėtum praustis, jame skalbti rūbus ir netgi gerti iš jo. Jei ketini ten gyventi 20 metų – pasistatyk namą. Eik dirbti medkirčiu. Man užtektų mėnesio, tuomet susapnuočiau, kad esu žuvis kuri nori nusižudyti.

Kiek laiko norėtum ilsėtis? Ilsėtis ramybėje?

Gali sakyti, kad tremtiniai gamtoje negyveno, jie gyveno kaimuose, barakuose. Tačiau barakai juos nuo gamtos skyrė tik tiek, kiek šis languotas popieriaus lapas su spirale šone ir perforuotu pakraščiu, skirtu nuplėšimui, skiria mane nuo tavęs. Kai visa tai skaitai, mes esame čia, šiame Buriatijos kaimo administracijos pastate. Mano visi batai šlapi, aš nežinau ar turėsiu rytoj kuo eiti. Man neramu dėl miegmaišio – jis gali būti drėgnas. Gerai, kad turiu storas kojines, kurios visą laiką buvo maišelyje, todėl išliko sausos. Miegmaišio kraštai išeinantys už kilimėlio ribų, gali prilipti prie limpančių grindų.

Beje, atrodo, pagaliau visi puolė rašyti dienoraštį. Kas juos įkvėpė? Gal aš sėdintis ratuke ir tyliai skrebenantis geltonu tušinuku?

Netoli pirmosios stovyklavietės buvo labai kalvoti ir karvių tobulai nušienauti laukai, kuriuos mes praminėme teletabių laukais. Pasijutome tarsi atsidūrę kitame pasaulyje. Šis pasaulis atrodė toks tobulas, kad net netikras. Paviršius buvo pilnas netvarkingų nelygumų, o karvės žolę nuėdusios lygiai ir gražiai – visa tai tokius paviršiaus kontūrus labai puikiai išryškina. Akcentai – neaukštos kalvos, esančios tolėliau ir upelis tekantis per pievą.

Tokiomis sąlygomis išgyvenčiau mėnesį, ne daugiau.

Įrašas nulis septyni.

Sėdime toje pačioje salėje, laukiam autobuso iš Шабур į Мойса (liet. – Moisa).

Kilo dvi mintys:
1. Negyvenam taip jau blogai. Dažniau būna kelionės iš vienos vietos į kitą nei darbas.
2. Nuotraukose viskas atrodo įspūdingiau nei realybėje, nes realybėje viskas atrodo natūralu, savaime suprantama.
3. Darbo organizavimas vis dar kartais stringa. Iš pradžių manęs paprašė padėti grėbti teritoriją, vėliau grėblį atėmė, bet galų gale grėbti vis tiek pabaigiau aš. Be to, per lietų dirbome dvigubai sparčiau nei šviečiant saulei, kažin kodėl...

Mano balti (!) marškinėliai ir kelnės yra visiškai purvini, tačiau aš jų nepersivelku. Nežinia kaip tai atrodo kitiems kolektyvo nariams? O kaip vietiniams? Jiems visiems turbūt vienodai, kaip ir man.

Šiaip esu šioks toks individualistas. Aš pasiėmiau darbines pirštines sau, o Simona nustebo koks čia gali būti „sau“. Ji padalijo visiems tokių pat saldainių, kokių aš sau buvau pasiėmęs 16 – po vieną kiekvienai dienai. (Intarpas: Visus suvalgiau su niekuo nesidalindamas.) Jaučiasi nedidelė nepriklausomybė, nes kartais užsimanai užkąsti, o maisto nėra. (Dar vienas intarpas: Tas nesavanaudiškumas privedė prie to, kad niekas nebesirūpino savo puodeliais, kas nors vienas turėdavo juos visus nešti nepatogiai sukrautus į puodą, kuris buvo dedamas į maišelį. Be galo nepatogu nešti, daužosi į koją. Ir pabandyk kam nors paaiškinti – nesupranta ko nori.).

Supratau kokia tremtinių kapinių reikšmė Lietuvai. Tai yra kultūros paveldas. Labiausiai kapus, iš tiesų, niokoja patys lietuviai, išsiveždami palaikus ir taip išklibindami kryžius, išgriaudami antkapius. Svarbu net ne žmonės, kurie ten guli, o Lietuvos žymė tolimame pasaulio krašte. Gal net tie kryžiai nėra svarbūs. Svarbus pėdsakas, kaip ir užrašas: „Aš buvau čia 2009.08.nežinia_kuri_diena“.

Gal jau reikia ruoštis, transportas bus už 10 minučių.

Įrašas nulis aštuoni.

Rašau palapinių miestelyje, netoli savo palapinės sėdėdamas pievoje. Čia žolė šiaip jau buvo aukšta, tačiau mes ją išguldėme. Aplinkui labai daug didžiulių į žiogus panašių padarų. Jie labai labai labai triukšmauja. Už 100 metrų laužavietė, už 20 metrų nuo jos – upelis.

Antraštė laikraščiui galėtų būti tokia: „Misija Sibiras‘09 dalyviai užpjudė ekspedicijos vadovą G.Alekną milžiniškomis skruzdėlėmis“.

Dienos absurdas versija 01: Mergos išprotėjo.
Dienos absurdas versija 02: Visos merginos pavirto vaikinais, taigi stovykloje yra išimtinai vyriška kompanija.
Dienos absurdas versija 03: Merginos nusipaišė barzdas ir ūsus.

Aptvarkėme šiandien ir kapines, pastatėme kryžių. Su kirviu įsipjoviau pirštą. Ant dienoraščio sutraiškiau vabzdį. (Intarpas: Ties žodžiu „pirštą“ per raidę „t“ eina neaiški dėmė, greičiausiai tai yra vabzdžio likučiai.).

Žmonės naikiną gamtą, kerta mišką, miršta ir stato kapines. Gamta bando atimti kapines iš žmogaus, pūdo medinius kryžius, verčia rūdyti metalinius, trupina betoninius. Tačiau žmonės nepasiduoda, toliau kovoja su gamta, iškerta medžius, nurauna žoles, sudegina šiukšles. Kas laimės žmogaus ir gamtos kovą lietuviškose Sibiro kapinėse?

Tremtiniai nekovoja su gamta kažkaip ypatingai. Jie gyvena taip pat, kaip ir vietiniai. Jų vaikai atrodo visiškai kaip vietiniai, ir, kiek supratome, gyvena neblogai. (Kalbinome tokį Alponą, gimusį čia, nors jo tėvai kilę iš Panevėžio apylinkių).  Žinoma, tremtis tremčiai nelygi – Buriatija yra tikras kurortas palyginus su kitomis tremties vietomis. Čia galima gyventi netgi geriau nei Lietuvoje, žinoma, atmetus tą faktą, kad žmonės atitraukiami nuo giminių, gimtosios žemės, įprasto gyvenimo būdo. Čia tremtinių vaikai jau pilnai asimiliavęsi (Alpono sunūs yra Дима ir Антон), tremtis jiems būtų Lietuva.

(Šioje vietoje nupieštos trys žvaigždutės)

Nepykite, valandėlei buvau išbėgęs. Lipome į kalną, kurį šiuo metu regiu toliau rašydamas dienoraštį.

Pasaulis kylantis aukštyn. Lipant toks vaizdas, kad jis kyla be galo, viršuje apsiverčia ir nusileidžia kitoje pusėje, lyg gyventume ne ant išorinio sferos paviršiaus, o vidinio.

Uodai bjaurūs, jų daug, tačiau neigiamą įspūdį jie sukelia tik todėl, kad jų pilna kelias dienas iš eilės, be to, nėra kur pasislėpti. Jokios patalpos, kur būtų galima juos išdaužyti ar išrūkyti. Uodų kiekis nėra kuo nors išskirtinis. Išskirtinis yra sąlygų jų išvengti neturėjimas.

Pasaulis besileidžiantis žemyn. Sustojęs kopti aukštyn ir atsisukęs pastebi, kad medžių, kurie atrodė be proto aukšti, viršūnės jau yra tavo akių lygyje. Atrodo žengsi žingsnį ir krisi į bedugnę. Iš tiesų kalvos leidžiasi nuosaikiai, tačiau prieš akis nesimato pagrindo, kalva sukuria skrydžio įspūdį. Nuo kalno matėme ir savo palapines – oranžines kruopelytes pasimetusias miškų masyve. (Intarpas: Dar įspūdį paliko didžiulis nuvirtęs medis, nežinia kodėl tada jo neaprašiau. Mediena jame kažkaip keistai susisukusi. Mes ėjome per tą medį, bet buvo baisu nuslysti. Jo kamieno skersmuo buvo mažiausiai metras.).

Kadangi, kad ir kaip būtų keista ir neįprasta, nėra kas veikti, galima pafilosofuoti. Kokia galėtų būti „Misijos Sibiras“ užduotis? Turbūt pasisemti įspūdžių, įsikrauti teigiamos energijos ir visiems pasakoti apie tai, koks mes esame paprastas jaunimas (nors ir atrinktas po bandomojo žygio) ir kokie mes galime būti patriotiški. Tai viešųjų ryšių misija, padedanti vyresniems žmonėms suprasti jaunimo požiūrį į daugelį dalykų. Tuos dalykus, kurie vyresniems atrodo aiškūs, jaunimas turi atrasti iš naujo. Nei jie matė, nei jie žino tos Lietuvos istorijos, nes visa tai buvo, kaip sakoma „seniai ir neteisybė“. Reikia atrasti tame ką nors, kas užkabintų, sudomintų. Tai gali būti filmas, tai gali būti koncertas, tai gali būti ekskursija, tai gali būti ir ekspedicija. Mus užkabins pati ekspedicija,  o mes turėsime savo pasakojimais, gyvu pavyzdžiu užkabinti kitus.

Kiekvieną kartą kapinės vis nykesnės ir nykesnės. Šį kartą net nežinojome, kuri baigiasi kapinių teritorija, kurią reikėtų tverti. Kartais, kai giminės išsikasa savo artimųjų palaikus, jie palieka duobes. Kapinės lieka neestetiškos. Rūpindamiesi savo artimaisiais jie pamiršta rūpintis savo artimųjų artimaisiais, gulinčiais gretimuose kapuose.

Garsai kuriuos girdžiu – žiogų ir svirplių čirškimas, upelio čiurlenimas, uodų zyzimas.

Rytoj iš pat ryto planuojame keliauti, reikia iš karto optimaliai susikrauti kuprinę, kad ryte negaišti.

Šį kartą viskas.

Įrašas nulis devyni.

Atrodo dienoraščio rašymui nebėra minčių. Esame Заиграево (liet. – Zaigrajevo) miesto viešbutuke, devyniese keturviečiame kambaryje. Per televizorių žiūrime TV kanalą Россия Бурятия. Rodo savitos išvaizdos mongoloidus. Sėdžiu minkštame fotelyje, šalia kurio šįvakar miegojau. Kambaryje yra vienintelis nedidelis elektrinis radiatorius, ant kurio, bent jau man, pavyko išsidžiovinti 8 kojines, 2 marškinėlius ir 2 apatinius. Rankšluostį ir kelnes išsidžiovinau pakabinęs ant praviro lango.

Mes Sibire esame jau beveik savaitę, vadinasi man gyventi liko 3 savaitės.

Gatvės naktį Заиграево mieste, nors tai ir rajono centras, neapšviestos. Per TV rodo, kaip sugriuvo kelias iš Улан Удэ į Закаменск, nes jį nuplovė lietus. Pačiame Заиграево nėra nei vieno asfaltuoto kelio.

Eisime valgyti pusryčių į vietinį restoraną. Ginčijamės, ar eiti pas Nikolajų, ar į Уряал (Intarpas: Nikolajus nedirbo, todėl pasukome į Уряал, šis taip pat nedirbo, tačiau dėl mūsų atsidarė).

Per Sibiro kelius pravažiuoja arba milžiniški sunkvežimiai, su mažiausiai 6 ratais, arba motociklai. Mes važiavome keleiviniu Kamaz, į kurį įlipti reikėjo kopėtėlių (toks ratų dydis). Vieną didelį metalinį kryžių vežėme motociklo priekaboje, kurioje vietiniai įsigudrina vežti medžius, o ir žmones veža ne po vieną.

Dar per TV rodo apie Улан Удэ malūnsparnių fabriką, apie kurį pasakojo vienas vairuotojas.

Įrašas vienas nulis.

Žiauriai lyja, todėl nėra prasmės kur nors važiuoti, pro langą matau gatve žingsniuojančias karves. Ką tik grįžome iš parduotuvės. Pirkome sausainių, cukraus, tualetinio popieriaus ir kitų dalykų.

Šiuo metu sėdžiu virtuvėlėje, merginos ruošią arbatą ir vakarinę, pora žmonių kažkur dingo su vietiniais, o likę sėdi prie stalo. Visai neseniai skaičiavome pinigus kas kiek kam skolingas. Aš priskaičiavau 2250 rublių skolų, man priskaičiavo 100 (Intarpas: Vėliau man priskaičiavo dar apie 300 rublių. Neturiu sugebėjimo švaistyti pinigus.)

Šiandien, kadangi yra tokia tuščia diena, tai keičiasi ir požiūris į misiją ir pasiryžimas kažką daryti. Po bandomojo žygio atrodė, kad ekspedicija bus be galo sunkūs ir varginantys žygiai, sunkus darbas, asketiškos gyvenimo sąlygos (ne veltui pirkau sau 16 saldainių). Vėliau ėmė aiškėti, kad sąlygos ne tokios prastos. Pasirodo gyventi palapinėse šalia upelio yra didesnis komfortas nei kokioje nors patalpoje. Gyvenant gamtoje visada yra neribotos, patogiai prieinamos skalbimo galimybės ir geriamo vandens ištekliai, puikios maisto ruošimo galimybės. Viskas puiku, jei tik nelyja lietus. Sibiras nėra koks užkampis. Ten yra kaimų, juose yra parduotuvių, ten galima pirkti ledų, sausainių, saldainių, meduolių. Tuo labiau, kad Gintautas nenusiteikęs gyventi gamtoje asketiškai, jis visuomet siūlo valgyti pilnavertį, ne bet kokį maistą. Varginančių žygių yra minimalus skaičius, mes stengiamės didesnius atstumus nuvažiuoti su ГАЗелъ, Kamaz ar Toyota. Kol kas buvo vienas ekstremalus 15 kilometrų žygis pliaupiant lietui.

(Toliau dienoraštyje eina ilgas iš neturėjimo ką veikti parašytas pasakojimas apie tai, kad jei kapinėse būtų pastatytas vienas metalinis kryžius ir daug medinių, tai ilgainiui tas metalinis imtu simbolizuoti visas kapines, nes kitų sunyktų. Taip pat iškelta mintis, kad lietuviškos kapinės yra kaip Lietuvos ambasada, ten galioja lietuviškos tradicijos, kaip kad ambasadoje galioja Lietuvos įstatymai. Visą pasakojimą perrašinėti tiesiog tingiu.)

Įrašas vienas vienas.

Pagaliau vėl kapinės. Padirbėsime. Šitaip laikas leidžiamas prasmingiau, nes vakar visą dieną dėl lietaus prasėdėjome kambaryje.

Dabar sėdime pievelėje prie mėlynų ir baltų metalinių tvorelių miestelio – Илъка (liet. – Ilka) kapinių. Kažkur ten Gintautas jas fotografuoja, mes laukiame kol pora žmonių iš miestelio parduotuvės parneš atsigerti. Kai jie grįš, eisime tarp rusiškų tvorelių ieškoti plotelio su lietuvių kapais. Nusiteikimas dirbti nedingsta net po kambaryje prastumtos dienos. Jeigu nusiteikimo dirbti nėra – nepadės joks poilsis.

Šviečia saulė, džiovinamės palapines. Horizonte matosi kalnai, prieš juos – milžiniška pieva. Pačios kapinės taip pat yra ant kalvelės, kiek aukščiau ant jos auga pušelės. (Intarpas: Greičiausiai tai buvo maumedžiai, nelabai nusimanau miškininkystėje.).

Įrašas vienas du.

Ką tik grįžau iš kapinių tvarkymo, kol kolektyvas turi dažų dar dažo kryžius.

Pagaliau radome nesudegusias ir nenuniokotas kapines. Ten būnant apima jausmas, lyg visi tie kryžiai ir antkapiai yra tavo draugai ir giminės, prieš kelias sekundes buvę gyvi ir staiga visi drauge mirę, pavirtę betoniniais antkapiais. Apima tokia vienuma, jautiesi nuo visų atskirtas. Atrodo išsikastum duobę ir atsigultum šalia.

Taip toli nuvažiavus atrodo, kad vis dar esame Lietuvoje. Juk ir Lietuvoje yra kur rusiškai kalba. Traukinyje aš miegojau, lėktuve bandžiau miegoti – pačios kelionės beveik nepastebėjau. O kapinėse pilna Lietuviškų pavardžių. Tuojau sėsiu ant dviračio – penkiolika minučių ir aš namie.

Kapinėse girdėjau muziką. Tai buvo traukinio dundėjimas pasigirstantis kas 10-15 minučių. Tai buvo traukinio stoties pranešėjos balsas. Tai buvo mintyse tariami antkapiuose prastai išraižyti lietuviški vardai, parašyti su klaidomis. „du broliai nelaimingai žūvo“. „ilsiekis ramibeje“. Dabar girdžiu tik vėjo šniokštimą ir šūkaujančius draugus. Paslaptinga traukinių stoties ir kapinių muzika puikiai atspindi tremties nuotaiką. Visgi žmonės ten buvo nelaimingi. (Norėčiau apžiūrėti kokio nors Lietuvos kaimo kapus.) Atsidaryk www.misijasibiras.lt ir pažiūrėk į traukinį. Galbūt išgirsi muziką „осторожно, двери закрывается, ilsiekis ramibeje“ (liet. – atsargiai, durys užsidaro, ilsėkis ramybėje). Tuomet klausyk, kaip dainuoja vėjas už lango.

Įrašas vienas trys.

Vėl nauja stovyklavietė. Viena gražesnė už kitą. Jau jaučiame, kad ekspedicija eina į pabaigą, jau esame prie paskutinių kapinių.

Lūkesčiai – dalykas iškreipiantis realybę. Jau rašiau apie tai, kad įsivaizdavau visai kitokią ekspediciją. Tiesa, nors vaikštome visai nedaug mano dešinysis batas spėjo visiškai suplyšti.

Dienos citata Nr. 1
Ekspedicijos „Misija Sibiras‘09“ vadovas Gintautas Alekna dėsto gyvenimo tiesas vietiniams Buriatijos Respublikos gyventojams: „бурундук ето опасный зверъ“ (liet. – burundukas yra pavojingas žvėris)

Dienos citata nr. 2
Užrašas ant kryžiaus: „Ilsėkis ramybėje toli nuo savo tėvynės.“

Kartais atrodo, kad tremtiniai gyveno visai gerai, kaip eiliniai buriatai, tačiau pažvelgus į kapines ima matytis tas kankinantis tėvynės ilgesys.

Citata Nr. 1 buvo ištarta pakeliui į „17 kilometro“ kaimo kapines. Kapinėse netvarkingai gulėjo daug visur išsimėčiusių medinių kryžių, tarsi kareivių, kritusių mūšyje. Dalis jų buvo supuvę, apdengti spygliais. Atrodo tarsi jie nuo nematomo, galingo priešo būtų gynę kitoje kelio pusėje buvusį kaimą. (Kaip sakė vairuotojas: „Kairėje pusėje kapinės, dešinėje pusėje kaimas. Dešinėje pusėje kaimas, kairėje pusėje kapinės. Kairėje pusėje kapinės, dešinėje pusėje kaimas.“ ir tt.). Nematoma jėga nusiaubė kaimą saugojusį kryžių miestelį be didesnio pasipriešinimo ir pasuko link kaimo. Ten iš viso nieko neliko, net vietiniai to kaimo nelabai pamena. Likę tik taisyklingi kauburėliai, menkos supuvusių lentų liekanos, iš kurių buvo galima spręsti apie tam tikrose vietose stovėjusias trobas. Nematomas priešas įveikęs kryžius buvo gamta. Ji kryžius ir tvoreles pasiglemžia po truputį, ne staiga. Ji įveikia priešą kankindama, iš lėto. Mirusius žmones žymi kryžiai. „Misija Sibiras“ žymi mirusius kryžius.

Citata Nr. 2 buvo aptikta kapinėse prie Cондагай (liet. – Chondagai) kaimo.

Dabar esame prie Бурун (liet. – Burun) kapinių. Vidury miško matyti kryžiai milžinai. Dalis jų dar stovi. Dalis – mūšio lauke jau kritę. Vienas jų sužeistas ugnies ir palinkęs, skaičiuoja paskutinius gyslomis tekančius gyvybės lašus. Tie, kurie stovi, gaudžia negirdimu balsu: „Nebijok“. Išvydęs didžiuosius brolius pajunti ramybę. Šie remiantys dangų kryžiai aplink esantį mišką sumažino iki žaislinio dydžio. Atrodo, tarsi pats būtumei šių kryžių žaidimo lauke. „Nebijok“ sako jie negirdimu balsu. Neaukštų medžių viršūnėms prilygstančios kryžių viršūnės ramiai laiko dangų. Pažvelgus į ant žemės rymančius didžiuosius brolius supranti, kad ši ramybė laikina. „Nebijok“ sako kryžiai, tačiau patys įtempę jėgas žūtbūt bando atsilaikyti prieš naikinančias nematomo priešo jėgas. Jų jėgos senka, dangų laikyti sunku.

Kai grius paskutinis kryžius, matysime kaip nusileidžia dangus ir kryžiaus milžino svoriu prispaudžia Sibiro žemę. Įžengęs į kapinių teritoriją, per visiškai sugriuvusią ir supuvusią tvorelę, gali stebėti kaip kryžiai nejudėdami apsupa tave ratu ir sugriaudžia negirdimu balsu „Nebijok“. Kančios jų akyse nepaslėpsi.

Šie kryžiai – didieji broliai „17 kilometro“ kaimo kryžių, nespėję atskubėti į pagalbą. Dabar jie liūdi savo mažųjų brolių.

Kartais atrodo, kad Sibire išgyvenčiau ilgiau nei mėnesį., tačiau čia tyko daug pavojų, siekiančių pasiglemžti bent kelis procentus mano gyvasties. Visų pirma Tėvynės ilgesys. Tada, savo įprasto gyvenimo ilgesys, kuomet jau pusantros savaitės negaliu prieiti prie savo Gmail, nežinau, koks Vilniaus biržos akcijų kursas, koks VILIBOR indeksas, infliacija, BVP augimas. Be to, aš sumušiau pūslę, ją nubraukiau ir, kadangi pūslė tiesiai ant rankos piršto sąnario, nuolatos judinama, nuolatos purvinama, sudžiūvo, užpūliavo ir pirštas ištino. Dabar sunkiai sekasi sulenkti pirštą per tą vietą. (Intarpas: Šiuo metu žaizda sugijusi kuo švariausiai ir be pasekmių.) Esu pasiskiepijęs nuo stabligės, hepatito A ir erkinio encefalito. Jei nebūčiau  – jau tikrai būtų man prastai. Tuo pačiu peiliu pjaustau duoną ir lupu žievę nuo medžio. Buvo pradėję darytis bloga su skrandžiu – tačiau nustojau valgyti dešrą ir viskas susitvarkė. Kol kiti kemša sumuštinius su dešra, aš valgau sausą duoną arba, jeigu tik toks yra, deduosi sūrį. (Vaikai, nevalgykite dešros!).

Įrašas vienas keturi.

Mums ne kartą minėjo tokią citatą: „Ekspediciją baigėsi, tačiau misija tik prasidėjo“.

Išbūti tiek laiko tokių skirtingų, kad ir vieno tikslo vienijamų, žmonių kompanijoje sunku. Jais reikia pasitikėti, nuolatos su jais tartis, prie jų derintis. O žmonės skiriasi. Vieni turi daug energijos (Pranas), kiti mažai, vieni anksti keliasi, kiti keliasi vėlai, vieni mėgsta grikių košę be mėsos (aš), kiti su.

Tačiau būna akimirkų, kada sugebame dirbti kaip vieninga komanda, kuomet vienu metu dirbome dvejose kapinėse, kai trys mūsiškiai nuvažiavo į kitą vietą nei pagrindinė stovykla. Jie sunkiai dirbo saulės atokaitoje, pjovė ir nešiojo medžius, kol kiti ramiai apgrėbė kelis kryžius, sukrovė daiktus ir laukė. Nepaprastas džiaugsmas buvo sutikti grįžtančius draugus. Aš laukiau sankryžoje atvažiuojančio UAZ mikroautobuso ir nežinojau, ar mūsiškai bus baigę darbus ir atvažiuos kartu su vietiniu vairuotoju, ar teks mums važiuoti be jų ir toliau laukti nežinia kada atvykstant kitu transportu. Iš pradžių pamačiau pavargusį „uaziko“ veidą, vėliau, pro langus išvydau pažįstamą barzdotą Andriaus veidą. Tai buvo vienas maloniausių matytų vaizdų.

(Intarpas: Šiandien, prieš sėsdamas perrašinėti dienoraščio, dviračiu prasukau pro lietuviškas kapines, o ten mane pasitiko blizgantys akmenys.)

Kapinių tvarkymo planas gimė vėlai vakare prie laužo. Mes bazavomės prie buvusio Бурун kaimo, tačiau Gintautas, Laura ir Agnė samdytu transportu nulėkė prie Мойга (liet. – Moiga) gyvenvietės ir pamatė, kad kapinėse pilna nuvirtusių medžių, kuriuos mes galėtume patraukti. Tačiau visi keliauti prie Мойга negalėjome, nes spaudė laikas. Taigi nusprendėme dalintis į dvi dalis. Jau iš anksto buvo sutarta, kad mus iš čia 2 valandą paims „uazikas“ ir veš į Верхние Талъцы (liet. – Vrchnye Taltsy), ten 4 valandą lauks Ssangyong ir veš į Улан Удэ.

Mes sugalvojome, kad viena kolektyvo dalis keliasi labai anksti ir iš Бурун pėsčiomis keliauja į Cондагай kaimą, ten suranda transportą, važiuoja į Мойга, padaro darbą, jeigu spėja grįžti iki 2 val., tai su tuo pačiu „uaziku“ atvažiuoja į Бурун ir toliau keliaujam visi drauge. Jeigu nespėja, tuomet jie iki 4-5 val. stengiasi atsidurti Верхние Талъцы. Mes, kurie likome, turėjome iki 2 val. apgrėbti Бурун esančius kryžius ir sudėti visus daiktus. Tuomet 2 val., bet kokiu atveju, turėjo atvykti „uazikas“ su mūsiškiais ar be mūsiškių ir vežti visus į Верхние Талъцы. Ten turėjome laukti užsakyto Ssangyong ir atvykstančių draugų, jeigu jie nebūtų atvažiavę su „uaziku“. Jei Ssangyong atvyktų anksčiau nei draugai, mes turėtume mokėti vairuotojui pinigus už stovėjimą ir laukti.

Šiuo metu esu kambariuke, esančiame name netoli Baikalo ežero. Sėdžiu atsirėmęs į sieną ant suvynioto ir supakuoto savo miegmaišio padėto ant grindų. Visi aplinkui turbūt miega, tik Pranas klauso muzikos per Tomo telefoną. Už lango tamsu, lyja. Rytoj grįšime į Улан Удэ ir skrisim į Maskvą. Ekspedicija kaip ir baigėsi, o misija dar kol kas lyg ir neprasidėjo. Reikia bandyti numigti.

Įrašas vienas penki.

Skrendame ryškios salotinės žalios spalvos lėktuvu atgal į Maskvą. Nuolatinis gaudesys atrodo visiškai normalus dalykas, jo net nebesigirdi. Viena lėktuvo stiuardesė atrodo be galo aukšta, lyg būtų kokių 2 metrų ūgio.

Skrendame dieną, taigi visą laiką šviesu. Lėktuve yra bent du nuolatos verkiantys maži vaikai. Taigi – pamiegoti be šansų, bet ir nesinori, nes prieš tai šauniai nakvojome viešbutyje Бурятия (liet. – Buriatija). Skrendame lauk iš Sibiro. Jis, bent jau tos vietos kuriose buvome, nepaprastų įspūdžių nepaliko. (Priekyje sėdinti mergina įsijungė filmą nešiojamame kompiuteryje, girdisi muzikėlė). Keli dalykai vis dėl to įstrigo. Visų pirma, kapinės ten visada mėlynos. Daugybė nedidelių plotelių, aptvertų mėlynomis tvorelėmis susilieja į vientisą mėlynumą, lyg dangus būtų miške nusileidęs. Kitas dalykas yra kalnai (Gintautas sako, kad tai tik kalvos). Atrodo lyg kažkas mėgintų išsiveržti iš po žemės plutos, ją daužytų ir sujauktų. Paskutinis dalykas – savitos išvaizdos mongoloidai, panašūs į korėjiečius, bet ne korėjiečiai. Jie visur – gatvėje, prie mašinos vairo, parduotuvėje prie kasos.

Улан Удэ oro uosto darbuotoja pasakė: „А! Так вы с Литвы! Prašau!“. Vėliau prisipažino, kad lietuviškai moka tik tris žodžius. (Gaila nepaklausėme kokius.)

Labai įdomu, kai lėktuvas visaip kraiposi, tačiau nežiūrint pro langą atrodo, tarsi jis stovėtų vietoje. (Tegul ta merga su savo nešiojamu kompu ir muzikėle eina po velnių!) (Parašius šį sakinį ji išjungė kompiuterį ir išėjo į tualetą – burtai veikia).

Jaunimu, kuris dalyvavo šioje ekspedicijoje, Gintautas nebuvo visiškai patenkintas tiek dėl pasiruošimo, tiek dėl fizinio pasirengimo, linksmybių, lengvabūdiškumo. Tačiau lemiamais momentais (Nr. 1: darbas per lietų sudegusiose kapinėse. Nr. 2: kapinių gelbėjimo operacija Moigoje) komanda pademonstravo ir motyvaciją, ir pasiryžimą, ir sunkiai dirbo. Būtent tai ir norima šia ekspedicija parodyti. Nepaisant tavo gyvenimo būdo – tu gali daryti prasmingus darbus. Tu gali per naktį kalbėtis prie laužo, tačiau ryte, kai tavęs reikės, tu būsi pasiruošęs. Tu gali būti lengvabūdis, bet kai reikės – susikaupsi. Meilė Tėvynei nėra gyvenimo būdas, tai yra tiesiog meilė Tėvynei, kuri gali rusenti kiekvieno širdyje.

Debesų sniegas languose lėtai slenka atgal – susitiksime traukinyje Maskva-Vilnius.

Įrašas vienas šeši.

„Мы ездим по дорогу а не по правилам“ (liet. – mes važiuojame „pagal“ kelią, o ne pagal taisykles).

Įrašas įrašytas pieštuku, labai kreivai, didelėmis raidėmis. Tai pasakė vairuotojas vežęs mus mikroautobusu iš oro uosto Maskvoje. Kaip tik prie savęs turėjau dienoraštį, nes maišelį su daiktais, kuriuos nešiausi į lėktuvo saloną, laikiau rankoje. Kadangi man ši frazė patiko tai iš karto užsirašiau.

Įrašas vienas septyni.

Tai paskutinis įrašas sąsiuvinyje, jis užima lygiai puslapį, prasideda viršuje ir baigiasi apačioje. Čia daug pribraukyta, daug įterptų žodžių, paraštėse pažymėta, kad grįžęs namo nepamirščiau parašyti įrašo „Vienas aštuoni“ ir išvardinti didžiausią įspūdį palikusių dalykų.

Kaip ir žadėjau, susitikome traukinyje. Artėjant prie Lietuvos-Baltarusijos sienos mus pažadino, kad pasiruoštume patikrinimui.

Sėdint traukinio važiavimo kryptimi pro langą galima matyti kaip objektai iš lėto artėja ir tuomet staigiai dingsta už nugaros. Sėdint priešinga kryptimi objektai staiga atsiranda ir iš lėto tolsta, kol pasislepia už lango krašto.

O gyvenimas kažin kuria kryptimi juda? Ar jis sudarytas iš trumpų blykstelėjimų, kurie iš lėto gęsta, ar jis įsiliepsnoja iš lėto ir staiga jį užpučia nežinia iš kur atsiradęs vėjas?

(Padėti trys taškeliai).

Dabar stovime Kenoje. Dar iki tol, kol pamačiau lietuvišką stoties pavadinimą supratau, kad esu Lietuvoje iš horizonto – nėra jokių prakeiktų kalnų. Prisimenu, kad žemė apvali ir į dangų nekyla.

P.S. Man patiko rašyti dienoraštį, galėčiau dar.

Martynas Jočys,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Buriatijos Respublikoje dalyvis