Rugpjūčio 1d.
Lemtingoji diena. Atsikeliu 6 ryto ir išvažiuoju traukiniu į mūsų sostinę. Kelionė dar tik prieš akis. Visgi jaučiu, kad esu visiškai susikoncentravęs ir tikrai pasiruošęs šiai ekspedicijai – iššūkiui.
14 val. susirenkame LiJOT‘e, kur Arnas duoda paskutinius nurodymus, pasiimam ir pasidalinam lauktuves, kurias vešime buriatams ir galiausiai pajudame į traukinių stotį. Mus pasitinka nemažas būrelis draugų, giminių, žurnalistų. Tada suprantu, kad ant mūsų pečių gula didelė atsakomybė prieš visuomenę, prieš mus išlydinčius žmones ir dar kartą pajuntu šio įvykio svarbą.
Įlipę į traukinį, važiuojantį į Maskvą, paskutinį kartą mojuojame mus išlydintiems. Gražu, nuotaika labai pakili, mūsų veidai spindi ir aš kupinas entuziazmo. Važiuojam! Vakaras traukinyje prabėga jaukiai: susėdę visi kartu aptariame, kokie mūsų lūkesčiai, kokie laukia sunkumai. Visi dalyviai paslaugūs vieni kitiems. Manau, sugyvensim, gal... Atsigulu traukinyje ant gulto ir tik galiu įsivaizduoti, kad turbūt čia vienas iš patogiausių mano guolių ir vienos geriausių sąlygų, lyginant su tuo, kas dar mūsų laukia. Taigi – pirmasis vakaras.
Rugpjūčio 2 d.
Man rytas išaušo, kai išgirdau storu, bet meiliu Tomo balsu iššvokštą: „Labas rytas“. Atsipeikėju, aha – traukinys, „Misija Sibiras“. Aišku. Simona taip pat timpteli už rankos, daugmaž: „Labas rytas“. Kelios akimirkos ir aš jau „ant kojų“.
Prieš įriedant į Maskvą Gintautas pasikviečia visus aptarti dienos plano. O jis toks: Maskvoje papietaujam ir dar turim keletą valandų laisvo laiko, tad nusprendžiam pamatyti Maskvos didybę ir grožį. Mus stotyje pasitinka Lietuvos ambasados Rusijoje vairuotojas Anatolijus. Malonus vyrukas. Nuveža jis mus į ambasadą, papasakoja juokelių ir subtilybių apie Maskvą. Šaunu.
Su ekspedicijos draugais (su kiekviena akimirka jie man tampa vis artimesni) praleidžiam pusdienį trečiajame pagal prabangumą pasaulio didmiestyje ir vakare išskrendame lėktuvu į Ulan-Ude. Anot Andriaus, mes skrendame prastu lėktuvu, bet man nesvarbu: apačioje plaukia debesys, mes skrodžiame orą, užlieja lengva melancholija. Dar 6 valandos skrydžio ir pasieksime Buriatiją. Staiga užmiegu.
Rugpjūčio 3 d.
Prabundu. Mes vis dar pakibę virš debesų ižo, tik dabar ryškiai apšviesto saulės. Nusileidžiame kiek žemiau, matosi Baikalas. Suvokiu, kad greitai leisimės. Pusė valandos ir mes jau Ulan-Ude oro uoste. Mus sutinka gaivus ryto oras ir vietiniai siaurų akių, plokščiaveidžiai žmonės – tai buriatai. Nors nemačiau, kaip atrodė 60-ieji, bet, manau, kad būtent taip, kaip dabartinis Ulan-Ude, tais laikas atrodė koks prabangus oro uostas. Man gražu ir dar ta rytietiška egzotika... Ech...
Pasisamdome du kurjerius, kurie mus nuveža į prekybos centrą, nes turime nusipirkti apie 90 proc. maisto pirmosioms dienoms. Tada tie patys žmonės nuveža mus į mūsų pirmą kelionės vietą – Staraja Brian kaimą. Įsikuriame šalia upelio ir šaltinėlio, maloniai šviečia saulė. Ir iš tikrųjų – tai ideali vieta stovyklai. Pasiskirstome darbais: vaikinai eina malkų, merginos puola ruošti maistą (kaip pasakytų Agnė: „Kolektyvas dirba“). Pamažu atsiskleidžia dalyvių savybės, sugebėjimai. Pavyzdžiui, Andrius man pasirodo tikras „unikalas“, turintis subtilų humoro jausmą. Jis labai puikiai moka suderinti savo ramų veidą su pasakyta juokinga fraze. Manau, jis gali tapti mūsų ekspedicijos siela.
Vakare merginos (su Tomo pagalba) išverda burokėlių sriubos ir mes labai puikiai pavakarieniavę atsiduodame aktualių pokalbių jėgai. Net neįsivaizdavau, kad mano kartos žmonės gali būti tokie supratingi, dėmesingi, malonūs, patriotiškos pasaulėjautos asmenybės. Šį vakarą supratau, kad man šie žmonės tampa tikrai labai artimi.
Rugpjūčio 4 d.
Ankstus rytas. Greitai papusryčiaujam ir, palikę Tomą su Agne saugoti stovyklos, visi išeiname tvarkyti savo pirmųjų kapinių. Pagaliau atradome tai, ko čia atvažiavome. Lietuvių kapai įsimaišę rusiškose kapinėse. Visi rusų kapai aptverti aukštomis tvoromis, o lietuvių kapai atviri, kiti iširę, nubėgę, kryžiai išvirtę. Pačios kapinės primena šiukšlyną. Matyt rusai įpratę viską mesti bet kur, svarbu tik ne prie savo artimojo kapo. Ir dar vienas įdomus faktas – rusai ant savo artimojo kapo palieka stiklinę, tikriausiai kokiam gėrimui įpilti, lyg jo dvasia tai gersianti. Keista, bet vis tiek išlaikome toleranciją.
Su didžiausiu entuziazmu puolame tvarkyti tautiečių kapų. Žinot, labai intymus santykis kai lietuvis stovi prie lietuvio kapo kažkur kitame pasaulio gale. Tiesiog negali būti abejingas visam šitam reginiui – nuoširdžiai dirbi, tvarkai, kas nuo tavęs priklauso ir, svarbiausia, darai tai nuoširdžiai. Pastatome keletą naujų kryžių, išrauname krūmokšnius, piktžoles, išnešame šiukšles – tai mūsų pagarba čia ištremtiems ir gyvenusiems tautiečiams.
Grįžtame ir papietavę išeiname į kitą kaimą – Šaburą. Nuėję keletą kilometrų susiorganizuojame mašinėlę su priekaba, sušokame į ją ir vietiniai mus nuveža į kaimą. Išlipame ten, bet stovyklos dar nerengiame, reikia paeiti toliau, kuo arčiau kapinių. Taigi nueiname dar 3 km. ir įkuriame stovyklą tokiam mašalyne. Nėra net ko lyginti šios vietos su ta, kurioje buvom įsikūrę prieš tai, bet nesiskundžiam, įsikuriam ir su vyrukais einame praustis. O prausiamės mes kalnų upelyje. Vanduo ledinis, o ir upelio gylis tik apie 20 cm. Tai toks ten ir prausimasis. Stovim įsibridę į tą gamtos „griovį“ ir juokiamės vienas iš kito, bandydami priprasti vandeny. Kažkaip nusiprausę (ar iki galo nenusiprausę) pavakarieniaujame ir kalbame apie rytojaus darbus. Anot Gintauto, tai bus mūsų pagrindinės kapinės, kurias turėsim sutvarkyti skrupulingai, nes joms „verkiant“ to reikia. Dar pasėdim su jaunimu keletą valandų ir išsiskirstome pailsėti
Rugpjūčio 5 d.
Atsikeliame ir ilgai nelaukę išeiname dirbti. Kapinės iš tikrųjų apleistos, bet svarbiausia – jos vien lietuvių ir dar tokios didelės! Visur išdegę medžiai, kryžiai likę tik metaliniai, o antkapiai išvartyti. Dar geriau – viskas apaugę storu sluoksniu piktžolių ir krūmokšnių. Uoliai kimbame darbuotis ir taip iki pietų. Tada racijomis (tai labai efektyvu gamtoje, kai yra dideli atstumai) susisiekiame su stovykla ir gavę leidimą einame pietauti.
Po pietų prasideda smarkus lietus, bet mes į tai nekreipiame dėmesio ir dirbame toliau. Ir iš kur toks mūsų užsidegimas? Pradedame tverti tvorą aplink kapines, kad pažymėtume ribas. O lietus vis įsismarkuoja, mes išsirengiame iki pusės nuogai, nes nebėra prasmės būti su drabužiais – visi kiaurai permirkę. Dirbame kaip komanda: Tomas kasa duobes kuolams, aš smailinu juos, Martynas, Andrius ir Artūras tiesia tvorą, o mergaitės užsiima mergaitiškais darbais. Sušlapę ir sušalę pasišildom prie laužo ir vėl dirbam.
Po kurio laiko gaunam žinią iš stovyklos, kad mūsų daiktai palapinėse ir visa kita įranga jau sušlapę, kad Gintautas nutraukia darbus ir visi einame ieškoti prieglobsčio Šabūre. Kol atėjome iki stovyklos lietus pavirto liūtimi ir, tokiomis sąlygomis viską susipakavę, išėjom. Laimei gavom sausą kambarį administracijos patalpose ir visi kaip viena šeima įsikūrėme. Kiek tada mums nedaug reikėjo. Tiesiog sausos vietos pernakvot. Visi buvome labai laimingi.
Rugpjūčio 6 d.
Rytas. Už lango oras niūrokas ir taip nesinori išeiti iš administracijos patalpų. Čia buvo taip gera miegoti ant tų kietų, bet sausų grindų. Užvalgome savo tradicinio maisto – sausos dešros su svogūnais, išgeriame arbatos ir išeiname tęsti pradėto darbo. Dirbame tokiu pačiu principu kaip ir vakar. Po kiek laiko atvažiuoja Gintautas su vieninteliu kaimo lietuviu Alponu. Iškilmingas momentas. Paspaudžiam jam ranką, tikimės išgirsti kažką nepaprasto, kažką nostalgiško iš jo lūpų. Deja, kiek nusivyliau. Pasirodo mūsų lietuvis nelabai kalbus, tiesiog pasako, kad kilęs iš greta Panevėžio esančio kaimo ir dar kažkiek sausos informacijos.
Žodžiu, svarbu tai, kad jis mums padeda išspręsti vieną problemą. Mes aptikome kapinėse iš siaurojo geležinkelio bėgių suvirintą kryžių, jis buvo kiek aplūžęs, tad panorom jį suvirinti, nudažyti ir pastatyti į vietą. Taigi, mes jį keturiese vargais negalais pakeliam, nunešam ir užkeliam ant mano minėto lietuvio „ižo“ platformos („ižas“ – 65-ų metų motociklas, vietoje lopšio suformuota tokia platforma, spėju, kokiam kroviniui vežti). Motociklas pavojingai nusileidžia iki pat žemės, mes sudvejojam, o Alponas ramiu, šaltu veidu nuvažiuoja. Tai bent žmonės čia Sibire!
Jau vakarėjant užbaigiame tvarkyti kapines. Jaučiamės tikrai daug padarę. Grįžę randam merginas išdžiovinusias ir supakavusias mūsų daiktus. Tad nieko nelaukę nuvykstam į kitą mūsų vietą – netoli buvusio Moisos kaimo. Įsikuriame tarp kalnų, slėnyje jau visai sutemus ir be galo „kapojant” uodams.
Rugpjūčio 7 d.
Mane pažadina skardus Tomo balsas: „Kakariekū, labas rytas, arbata paruošta!“. Na ir kaipgi nesikelsi po tokio žavingo kvietimo? Iškart bėgu arbatos. Po kiek laiko išeiname ieškoti kapinių. Jas randame už 5 km. nuo stovyklos. Tai labai senos ir apleistos kapinės. Nenuostabu – jos taigos glūdumoje, kur seniai jau nėra nei gyvos dvasios. Randame keletą iškastų kapų, matyt kažkada seniai buvo atvykę lietuviai parsivežti artimųjų palaikų ir palikę neužkastas duobes.
Vienas radinys tiesiog šokiravo merginas. Tai buvo žmogaus kaulas. Blauzdikaulis (tikriausiai) buvo atremtas į medį. Paprasčiausiai atremtas. Jokių abejonių, kad tai vieno iš čia palaidotų lietuvių skeleto dalis. Mes tą kaulą paėmėm ir užkasėm vienoje iš atvirų duobių. Manau, kad gerai padarėm. Anot Gintauto, vien sanitariniais sumetimais, mes taip privalėjome pasielgti, bet aš tiesiog tvirtai įsitikinęs, kad tik ten jam ir vieta.
Toliau kapines tvarkėme savo tradiciniu, „atkaltu“ metodu. Į darbo pabaigą sugalvojom pastatyti vieną naują kryžių. Taigi, nupjovėm vieną didelį medį ir pradėjom jį nužievinti (kad ilgiau laikytų). Dirbom kaip komanda, tylomis, jautėsi solidarumo dvasia. Galiausiai išvargę, bet laimingi grįžom į stovyklą. Ir kaip buvo gera grįžti, kai matai, kad ekspedicijos draugai, pasilikę saugoti stovyklos, tau jau paruošę karštos skanios košės. Ech, o mes buvome nevalgę kokį pusdienį. Kaip aš juos mylėjau už tą košę! Vakare dalis mūsiškių nuėjo miegoti, o mes keliese nusprendėme užkopti į kalną pasigrožėti peizažu.
Rugpjūčio 8 d.
Siaubingas rytas. Atsikėliau jausdamas varvėjimą pro palapinės viršų. Lietus pylė be atvangos. Nieko nevalgę, negaišdami laiko, susikrovėme daiktus ir išėjome į Čelutajaus kaimą už 15 km. Keliu plaukė upės, o kur buvo sausos vietos, tai paviršius buvo praktiškai „košė“. Mes ant jo slidinėjom, vos neklupom, bet vis tiek ėjom. Po kiek laiko aš supratau, kad esu visiškai šlapias. Nepadėjo jokios neperlyjamos priemonės ir drabužiai. Tada man „įsijungė“ savotiškas apatijos varikliukas į šiuos dirgiklius ir aš pradėjau nebekreipti dėmesio. Ėjau su draugais, anot Gintauto, tik tanku pravažiuojamais keliais, juokavom, rengėm varžybas, kas daugiau vandens prisems į batus ir mums buvo gera.
Pasiekę kaimą susiradome žmogų, kuris sutiko mus sunkvežimiu nuvežti į Zaigrajevą. Ten gavome vieną kambarį su virtuve ir dušu. Merginoms ten buvo rojus, o man užteko vien to, kad galėsiu ištiesti kojas ant sausų grindų. Štai, kokį nereiklumo lygį pasiekėme.
Rugpjūčio 9 d.
Keista diena. Lauke pila lietus, todėl mes visą dieną praleidžiame viešbučio kambaryje. Iš dalies tai atrodo veltėdiška, bet, kita vertus, juk daug geriau dieną pailsėti, išsidžiovinti drabužius, atgauti jėgas, kad toliau vėl galėtume kokybiškai tęsti savo misiją. Vakarą leidžiam virtuvėje žaisdami šaradas.
Rugpjūčio 10 d.
Priešingai nei vakar, šis rytas išaušo labai gražus ir saulėtas, tad nieko nelaukę sėdame į traukinį, kuris mus nuveža į Ilką. Kapines randame šlaito papėdėje. Kas keisčiausia, lyginant kapines Lietuvoje ir Sibire, pastebiu tokį skirtumą, kad visos kapinės čia miškuose, priemiškiuose arba tarp medžių. Žodžiu, gamtos prieglobstyje. Ir man tai patinka. Kitiems žmonėms kapinės asocijuojasi su kažkuo nemielu, kažkuo šaltu, bet čia kapinėse jaučiasi savotiška harmonija, ramybė. Tikrai, galbūt to nepastebėjau Lietuvoje, bet turbūt tai jau dabar keičia mano požiūrį į kapines. Matyt tampu sentimentalus.
Po pietų, sutvarkę Ilkos lietuvių kapines, „susigaudom“ transportą į Chondagajaus kaimą. Ten mus sutinka šiltai. Apskritai, kur mes tik einam, į mus žiūri palankiai. Kas kaip gali, taip ir padeda. Paprašom vietinių pieno ir jie mums duoda net nepriimdami pinigų – tikrai geraširdžiai žmonės. Nors pienas abejotinas – žalsvos spalvos (Gintautas nerizikuoja ir negeria), užtat mes jį išgeriame godžiai.
Įkuriame stovyklą netoli kaimo jau visai temstant. Ir toks saulėlydis staiga užlieja horizontą, kokio dar niekad gyvenime nesu matęs! Aplinkui visur jau tamsu, o virš kalnų grandinės raudona juosta, ech, tikrai nepakartojama. Nors vietiniai mus įspėjo, kad šiose apylinkėse ypač daug meškų, keliese nusprendžiame miegoti ne palapinėse, o po atviru dangumi, prie laužo. Vakaras neįprastai šaltas, rasa iškrinta jau apie vidurnaktį. Ir vos mums spėjus užmigti staiga stovyklavietę apšviečia „žigulio“ žibintai. Išlipa 3 buriatai, atvažiavę su mumis pabendrauti. Iš tikrųjų jie patogiai įsitaiso, o mes jau miego norime, bet bendraujame kiek galime. Laikas parodė, kad jie ne vieninteliai norintys su mumis pabendraut (kitądien sulaukėm dar keleto panašių „svečių“). Galiu tik dar kartą pakartoti – jie labai draugiški žmonės. Manau, tai tikroji Rusija.
Rugpjūčio 11 d.
Atsikeliame ryte kai Gintautas nuo stovyklos baido jautį ir jo bandą. Jautis baisiai bliaudamas nejuokais išgąsdina Tomą, bet man ši situacija pasirodo nepaprastai juokinga. Aplankom vietines lietuvių kapines, nieko netvarkom, nes gan tvarkinga, o be to mus spaudžia laikas ir dar reikia sutvarkyti Buruno kapines.
Atsiranda vienas žmogelis iš kaimo, kurio tėvas dirbo su lietuviais ir kuris prieš mirtį sūnui paliepė padėti lietuviams, nes jie esą geri žmonės. O mes kaip tik atsiduriame šitame kaime ir neaišku, kada koks kitas lietuvis čia įkels savo koją, taigi, pastarasis su didžiausiu malonumu vykdo tėvo valią ir pasiūlo keletą iš mūsų nuvežti „žiguliu“ į buvusį Buruno kaimą. Tai mums buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, nes Agnė turėjo problemų su kojomis ir pasiūlymas mums labai praverčia. Taigi, Ginatutas, Laura, Agnė bei dalis mūsų krovinio išvažiuoja su geruoju žmogumi, o mes likusieji pėsti traukiame iki vietos.
Oras labai saulėtas ir karštas. Stovyklą įkuriame gražioje vietoje (svarbu, kad yra upelis), tada aplankome kapines. Žinot, nieko didingesnio nebuvau matęs. Prieš mus stovi kokių 5-8 metrų aukščio mediniai kryžiai, visi ornamentuoti. Keletas jų nuvirtę, kiti pasvirę, bet jie tarsi saugo kažkokią paslaptį, turi kažkokį laiko antspaudą. Negalėjau patikėti, kad tokioje taigos glūdumoje, kur jau 50 (ar kiek ten) metų nebėra Buruno kaimo, išvysiu tokį nepakartojamą reginį. Turbūt manyje pabudo kažkoks lietuvio identitetas, kaip anksčiau žmonės jausdavo: „Laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna“. Man asmeniškai šios kapinės vainikavo viską, įprasmino mūsų kelionę. Miegoti, kaip ir praėjusią naktį, liekame po atviru dangumi, prie laužo. Fantastika, netgi dangus mums žvaigždėtas. Taip ir užmingam.
Rugpjūčio 12 d.
Užsibrėžtus tikslus pasiekėme – sutvarkėme pagal savo jėgas visas numatytas kapines. Apie pietus atsiduriame miestelyje Verchnije Taltci. Išsimaudome upėje Ude prie pat kelio, o kitoj upės pusėje karvių banda geria vandenį. Nekasdieniška. Vakare mus nuveža į Ulan-Ude, kur išsinuomojame viešbutį.
Kadangi lietuviškų kapinių greta nėra ir mes rytoj turime dieną laisvo laiko, nusprendžiame, kad vietoj to, kad tūnotume Ulan-Ude, galime pasiekti Baikalo ežerą. Juk nežinia ar dar kada pavyks atklysti į šiuos kraštus. Taigi – planą rytojui jau turime.
Rugpjūčio 15 d.
Labai anksti ryte išskrendame iš Ulan-Ude į Maskvą. Man kažkaip gaila palikti Ulan-Ude. Tai toks taškas, kurį aš visada atsiminsiu pasaulio žemėlapyje. Maskvoje būnam apie vidurdienį, kur mus paima tas pats ambasados vyrukas – Anatolijus. Kiek vėliau susitinkam Lietuvos ambasadorių Rusijoje Antaną Vinkų. Nusifotografuojame, jis mums parodo didelę pagarbą, bet mintyse pagalvoju: „Ar tu, žmogau, tikrai supranti ką mes įveikėme?“. Vakare traukiniu išvykstame į Vilnių.
Rugpjūčio 16 d.
Negaliu patikėti, kad viskas baigiasi. Štai mes jau pravažiuojame sieną ir visi sėdime tylūs. Tokia neįprastai rami akimirka. Turbūt ne vienas jaučia artėjantį išsiskyrimo graudulį. Ir štai metas išlipti. Mus pasitinka negausus būrelis žmonių – tai artimieji ir draugai. Viskas labai gražu: duona, druska, vanduo. Visgi jaučiuosi tarsi išplėštas iš savo vistos. Jei kas būtų pasiūlęs tą akimirką grįžti, taip būčiau iškart ir padaręs. Kažkaip per greitai viskas įvyko.
Reziumė: Misija Sibiras – tai turbūt vienas geriausių įvykių mano gyvenime. Aš labai džiaugiuosi, kad, būdamas jaunas ir pakankamai stiprus, galėjau dalyvauti tokiame garbingame projekte. Gyvenime ilgai ieškojau, kur nukreipti savo dėmesį nuo materialių gėrybių ir atrasti kažką kilnesnio. Tos dvi savaitės „su kapeikomis“ buvo pati puikiausia alternatyva. Čia suradau nepaprastų žmonių – tai mano naujieji draugai, bendraminčiai. Baigdamas norėčiau pasakyti, kad mes visą tai darėm dėl Tėvynės Lietuvos, dėl dabartinės kartos ir, žinoma, iš pagarbos ten kentėjusiems tautiečiams. Laiminga tokia valstybė, kuri turi tokius sūnus ir dukras, kurie sugeba organizuoti (pagarba LiJOT‘ui) ir kurie gali vykdyti tokius projektus (ačiū mano mielai komandai ir žinoma – Gintautui).
Pranas Balsys,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Buriatijos Respublikoje dalyvis
