Rugpjūčio 1 diena
Išaušo didi diena. Žinoma, normaliai išsimiegoti nepavyko, nes galvoje vis zujo mintys: „Gal ką pamiršau, gal dar ko nors reikia, gal per daug šiltų drabužių įsidėjau?“. Bet rytą pradėjau be jokių „gal“, o su puikia nuotaika, ryžtu ir tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Visi susitikome LiJOT‘e. Tada dar nežinojau kelių žmonių vardų, todėl širdyje buvo neramu: ar pavyks susibendrauti su būsimais bendražygiais, ar tapsime draugais, ar neteks pyktis dėl menkniekių. Viskas paaiškėjo išvykus.
Geležinkelio stotis
Minia žmonių. Man nematyti veidai, kurie kitiems – labai artimi. Dairausi savųjų. Nematau. Ima nerimas. Tik pmačiusi juos nurimstu. Nereikėjo per daug kalbėti. Tiesiog keletas apkabinimų, paskatinamų žodžių ir pojūtis, kad šalia tavęs yra artimi.
Pajuda traukinys.
Mojuojam pro langus. Visi linksmi, nors, manau, po šypsenomis tada slėpėsi rūpestis ir daug daug klausimų. Rodos, važiuojam nežinomybėn. Tik Gintautas (mūsų ekspedicijos vadovas) tiksliai žinojo, kas mūsų laukia.
Važiuojam. Plepam. Pažindinamės. Pirmieji klausimai apie pomėgius, veiklą. Pamačius, kokie mes skirtingi supratau: ,,O-o, vaikyti, manęs laukia tikrai įdomi ir įvairi kompanija!“:
Agnė. Su ja man teko bendrauti žymiai anksčiau. Džiaugiuosi, kad būtent ji yra viena iš mūsų būrio. Aktyvi, kartais labai labai griežta (ypač kai reikia stiprios moteriškos rankos) mergina. Bet kiekvienoje moteriškoje būtybėje yra dalis jautrumo ir paprastumo. Ji ne kartą jau buvo sakiusi: ,,Aš – paprastas žmogus“. Ir tikiu tuo visu šimtu procentų.
Andrius. Kaip bebūtų gaila, su juo daug bendrauti neteko. Linksmas? Tikėkimės. Kalbus? O taip. Iš pirmųjų akimirkų jau supratau, kad tikrai šnekus. Nebus liūdna? Pagyvensim – pamatysim.
Artūras – raumeningas karininkas. Kas „viduje“? Kol kas neatrasta..
Martynas. Kol kas negirdėjau jo daug šnekant. Gal vadovaujasi taisykle – duok „kvailiui“ kelią? Tarp mūsų, neabejoju, nėra kvailų, bet daug kalbančių pakanka. Todėl bent ekspedicijos pradžioje vertinančių aplinką labai reikia.
Laura. Oiii... Teko su ja susidurti jau anksčiau. Racionalus mąstymas, greiti ir tvirti sprendimai. Tuo ji pasižymėjo jau nuo pirmų valandų kartu. Tikiuosi, buriatai neapsuks jai galvos ir toliau „nešios ant pečių“, kaip ir iki šiol.
Pranas. Jis iš Kretingos. Šitą žinau tikrai! Teko kalbėt iki ekspedicijos. Išsiaiškinau, kad pasiėmė ne per daug kelnių. Tai galbūt reiškia, kad yra taupus? Tvarkingas?
Tomas. Jau ir bandomojo žygio metu pastebėjau, kad nuovoka ir iškalba – jo palydovai. Smagu, kad galima bendrauti įvairiausiomis temomis. Nuo politikos iki oro. Ir visą laiką gali išgirsti ką nors naujo.
Gintautas. Net neabejoju jo patirtimi. Džiaugiuosi, kad turime būtent jį, kaip mūsų ekspedicijos vadovą. Ir, žinoma, tikiuosi, kad būtent jis galės ne tik mus nukreipti teisingomis kryptimis taigoje, bet ir nemažai mums papasakoti. Tiesa, juodas humoras – jo draugas!
Vakarienė.
Oho, iki tos tariamos „vakarienės“ restorane reikėjo pereiti kone pusę traukinio. Šiek tiek užsupo ir ausis užgulė nuo ,,sujungimų“ (t.y. perėjimų tarp vagonų – net nežinau, kaip tiksliai jie vadinasi) triukšmo.
Miegas.
Guliu apačioje. Man po kaire miega Tomas, viršuje – Pranas.
Tomas: ,,Simona, norėčiau miegoti tavo vietoje. Nes jei būtų avarija, tai tu atsiremtum į sieną, o aš skrisčiau“. Jis, turbūt, tada pajuokavo, bet aš paskui nebegalėjau užmigti. Nesu tokia baiminga, nepanikuoju, kol nėra pagrindo, bet...
Keistas jausmas važiuoti šonu. Tada dar nesureikšminau, kad tai LOVA ir kad jau vien tas žodis pasako, kad miegoti turi būti labai patogu.
Rugpjūčio 2 diena
Rytas dar vis traukinyje.
Eilės prie tualetų. Visus iš ryto „prispaudė“. O kai traukinys įvažiuoja į miestą, visi tualetai uždaromi, todėl visi skubinasi spėt. Skubėjau ir aš. Pavyko! Jė!
Įvažiuojam į miestą. Aukšti pastatai – niūroka. Pilkos spalvos, karts nuo karto šmėsteli kokia kelių spalvų didžiulė reklama ant pastato šono. Rusiški užrašai. Tai – akimirka, kai supratau, kad „fsio“. Baigės Lietuva, sveiki atvykę į Rusiją.
Išlipom.
Didžiulė traukinių stotis ir labai mažutė automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje tikras „bardakas“. Vieną įleidžia, kitą išleidžia. Pypinimai, rusiški keiksmažodžiai ir, nežinau kodėl man taip pasirodė, bet taip pat „niūrios spalvos“. Niūrumą pagyvino nebent tik mano „rūžavi“ batai, kurie iš pradžių tikrai kėlė šypseną ne vienam.
Didelis pakylėjimas, kad mūsų čia kažkas laukia. Pamatėm baltą autobusiuką. Tai – „mikriukas“, kuris nuveš mus į ambasadą.
Sulipom. Važiuojam. Vaikyti, keliai čia tragiški. O vairuotas spaudžia, rodos, „iki dugno“.
Klausiu Artūro: „Kokiu greičiu mes čia važiuojam?“
Jis: „Nežinau, 60/70 km/h“.
Aš: „Bet tai kad nėra jokių greičio apribojimo ženklų“.
Artūras: „Na, nežinau. Neatkreipiau dėmesio, aš šiaip nevairuoju“.
Oho. Mūsų karininkas nevairuoja? Vat, gyveni, keliauji ir kuo toliau, tuo daugiau sužinai apie bendražygius.
Ambasadoje gavom galimybę ne tik atsigerti kavos, bet ir pavalgyti PILNUS pusryčius. Ir čia be jokios ironijos. Tikrai sutiko labai šiltai, nors teta (svečių namų administratore) buvo išsigandus, kad mes su tokiomis kuprinėmis net 3 į vieną liftą lipom. „Vaikai, ne daugiau trijų žmonių,“ – kartojo kiekvienąkart ruošiantis važiuoti. Nejaugi mes tokie sunkūs atrodom?..
Maskva – tikrai įdomus ir savitas miestas. Kai eini link Kremliaus, rodos, kad kokį atviruką vartytum. Neįtikėtina, kad ir realybėje tie pastatai atrodo nepakartojamai. Praėjus pro vos kelis centrinius pastatus kilo mintis, kad vien jie jau kaip mūsų Valdovų Rūmai, o Raudonoji aikštė ir viskas aplink ją – tai nesuskaičiuojamai daug Valdovų rūmų.
Laikas skrydžiui. Visi ima krautis kuprines. Kas naudojasi aparatu, kuris susuka tavo mantą į mėlyną plėvę, kas patys „aprengia“ jas šiukšlių maišais ir daug lipnios juostos. Šiurpus garsas buvo, kai kokie 4 žmonės vienu metu suka ir suka, ir suka lipnią juostelę aplink. Brrr... „Eina“ per ausis.
„Check in‘ą“ praėjom ganėtinai sklandžiai, neskaitant to, kad Tomo bagažas neatitiko standartų ir jį liepė priduoti kitame skyriuje. Tikiu, kad mintyse jis galvojo: „Būtų nieko, jei pavyktų atsiimti savo kuprinę Ulan Ude“.
Jėga. Pakilome. Nors ir esame šiek tiek išmėtyti po visą lėktuvą, truputis komunikacijos ir aš, iš lėktuvo priekio, perėjau atsisėsti prie Lauros. Gintautas, Tomas ir Martynas liko priekyje, Artūras, Andrius ir Agnė – netoliese.
Ką tik supratau, kad mūsų ekspedicijoje yra net 3 žmonės, kurių vardai prasideda A. Kaip kokia Trejybė.
Išnaša Nr. 1: Laura varto „žurnalą“, jei taip jį galima pavadinti, o aš, sėdėdama prie krašto, vis kartoju: „Jos dar nevaikšto“ (jos – skrydžio palydovės). Lėktuve išjungtas bendras apšvietimas. Ar tai reiškia, kad jau metas miegot ir jos tikrai nebevaikščios? Ar tai – taupymo rėžimas?
Išnaša Nr. 2: Laura sako: „Tik dabar leido nusisegti diržus. Tai gal vis dėlto dalins [vakarienę]?“
Išnaša Nr. 3: MATAU. Atrieda vežimėlis su maistu. Valio! Būsim sotūs ir laimingi.
Rugpjūčio 3 diena
Sėkmingai nusileidom Ulan Ude. Džiugu – visi gavom savo bagažą, išsikrapštėm iš maišų, apžiūrėjom, ar viskas savo vietoje ir pirmyn!
Išsinuomojome du automobilius, kurie paveš mus link kokio didesnio prekybos centro, nes turim nusipirkti visą įrangą: puodai, darbo įrankiai, maistas kelioms dienoms. Juk nežinia, ar ten, kur būsim, bus „magazinas“ (rus. – parduotuvė).
Pirmasis vaizdas, kabinęs akį, ne tai, kad mašinos pakankamai senos, o tai, kad vairas gali būti ir kairėje, ir dešinėje pusėje. Eismas vyksta lyg ir dešine kelio dalimi, bet pamačius duobę (kurių labai daug) arba „šiaip“, vairuojama praktiškai kelio viduriu arba net priešinga juosta. Šiek tiek nesaugu. Vis dar ima nuovargis ir miegas, bet norisi stebėti aplinką. Taip ir darau.
Ir ką gi aš matau?
- Labai gražius kalnus. Esu mačius jų ir daugiau, bet, rodos, visi skirtingi, saviti. Pastarieji dar neryškiai matosi pro debesis.
- Pakeliui esančias gyvenvietes su daug tvorų. Kaip suprantu, važiuojame miesto pakraščiu, kurį labiau norėčiau vadinti atskirais kaimukais. Važiuoji važiuoji. Plyni laukai aplinkui. Toliau važiuoji – keli namai, tiksliau, matosi tik stogai. Pačius pastatus užstoja aukštos medinės tvoros.
- Karves, kurios sau vaikšto vidury kelio. Taip, taip. Toks jausmas, kad jos puikiausiai žino, kur būtent yra kelio vidurys. Žygiuoja tikrai kaip per podiumą: išdidžiai, grakščiai, lėtai. Joms čia visiška laisvė ir pagarba. Net eismas gali sustoti, jei per kelią eina karvė.
- Šunys. Visokio plauko, visokio dydžio, visokio lojimo garso. Nors, reikia pasakyt, kad tiek, kiek aš bijojau ir nemėgau šunų Lietuvoje, tiek čia man vaikinai įrodė, kad jie manęs tikrai labiau bijo. Nuo šiol, būnant Buriatijoje, vadovausiuosi šia teorija. Nes kitaip – aš žuvus. Šunų čia bandos!
Kol kas viskas pirmą kartą: kuriama stovyklavietė, kuriamas laužas, skutamos bulvės, iškraustomos kuprinės, statomos palapinės, vakarojama. Nuojauta sako, kad tie „pirmieji kartai“ taps gyvenimo dalimi, bent pastarąsias 16-a dienų.
Rugpjūčio 4 diena
Rytas.
Palapinėse išmiegojome ganėtinai puikiai. Na, kaip pirmam kartui, „užskaitau“ šį miegą. Sapnavau, kad važiuoju trukiniu. Gerai, kad palapinėse nepradėjau ieškoti „platskarto“ tualeto. Mergaitės būtų išsigandusios.
Kažkas knarkė. Nejuokinga. Teks priprast? O gal verčiau dieną išsiaiškinsiu, kas turi polinkį. Tada teks tik prieiti ir atversti ant kito šono. Sakoma, kad taip žmogus pakeičia kvėpavimo kryptį ir nebeknarkia.
Lijo lietus. Jau pirmą naktį Sibiras mus pasitiko su visomis grožybėmis. Ačiū Dievui, dabar dar tik supažindino ir per daug nepliaupė. Vėsu. Reikia imtis veiksmo, kad pabustų kūnas.
Kūnas pabudo.
Skaniai išgėrėm arbatos.
Judam į kapines.
Gintautas vakar buvo nuėjęs su Tomu ir Artūru apžiūrėti, kur tiksliai yra kapinės, kiek ten yra darbo, kokie įrankiai bus reikalingi, taigi šį rytą beliko išsiruošti. Išėjome.
Nuostabi, nepakartojama, graži gamta. Einame kalvotomis pievomis. Pievos visur, kiek tik akis aprėpia. Mes jas pavadinome „Teletabių pievomis“. Rimtai. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Ogi todėl, kad ten nuolat ganosi karvės, kurios tą žolę nuėda visiškai lygiai, eidamos link arčiau kalnų esančių šaltinių atsigerti. Jei nors kartą yra tekę matyti „Teletabius“ – suprasit apie ką aš.
Priėjome. Pirmą kartą pamačiau tokias kapines:
- aukštos tvoros, sulig paminklais arba net juos uždengiančios;
- dominuoja žaliai mėlyna (galbūt labiau į „elektrinę“) panaši spalva;
- daug, tikrai daug dirbtinių gėlių, kurios turbūt ten jau guli keletą metų, nors matyti ir neseniai sukastų rusų kapų.
Įėjus pro tvoreles stovi suolelis, stalelis, ant kurio (arba netoli kurio) guli degtinės ar kito stipriojo gėrimo butelis ir viena kita taurelė. Taip čionykščiai, atėję aplankyti mirusių artimųjų, praleidžia laiką kapinėse. Kažkas pasakojo, kad pirmoji taurelė išpilama ant kapo. Tarsi pasidalijama su mirusiuoju. Ir taip keliasdešimt kapų. Kapai beveik neprižiūrimi, todėl, suprantama, per ilgą laiką pasidaro tikra betvarkė.
Gintautas atveda prie lietuvių kapų. Lietuviški kapai dažniausiai neaptverti aukšta metaline tvorele. Kitokie kryžiai: ar jų išraitymai skirias, arba aukštis. Mūsų kapai visiškai apleisti: pradėję augti krūmai, nekalbant jau apie ten želiančias piktžoles; kai kurie kryžiai pasvirę arba nuvirtę. Lietuviškomis raidėmis užrašyti mirusiųjų vardai ir pavardės, nors yra tokių, kurie plika akimi nebeįskaitomi.
Imamės darbo.
Niekam net nekyla klausimų, kas ką imasi tvarkyti. Merginos puolė rauti piktžoles, valyti samanas nuo antkapių. Vaikinai pjauna medžius, tempiu juos į pačių susikurtą laužą. Nusprendžiame, kad reikia pagaminti keletą savų kryžių ir pastatyti prie tų kapų, prie kurių likę tik kauburėliai.
Padarome kryžius. Pastatome. Pailsime. Vėl imamės darbo.
Šiukšlių „be proto“ daug. Jas deginame. Tai vienas geriausių būdų, kaip po savęs nepalikti dar didesnio šiukšlyno.
Asmeniškai galiu pasakyti, kad keistas jausmas, kai žinai, jog kažkur taigoje esančius kapus vietiniai dar aplanko. Pasimeldžia už savuosius, o kokią šiukšlę ar pasenusią dirbtinę gėlę nedvejodami švysteli ant lietuvio kapo.
O dabar mes esame čia ir vaikštome aplink savų (drįstu juos taip vadinti) kapus. Svarbu palikti ryškų pėdsaką, kad tas kauburėlis, kuris, rodos, pasislėpęs po medžiu – taip pat kapas. Šventa vieta. Vieta, kurią, turbūt jei būtų galimybė, lankytų giminaičiai. Aš noriu palikti ženklą, kad čia būta žmonių, kuriems šie kapai reiškia daugiau, nei supiltus kauburėlius.
Kapines sutvarkėme pagal savo galimybes.
Sukalbėjau maldą už tuos, kurie čia ilsisi.
Grįžome iš kapinių. Metas judėti į kitą tašką. Tai – miestelis Šabur, esantis už keliolikos kilometrų. Jame, anot Gintauto, yra ne tik lietuvių kapinės, bet dar ir gyvų lietuvių.
Susipakuojame savas „šmutkes“. Tada pakuojami bendri daiktai: maistas, indai, įrankiai.
Padariau klaidą. Galvojau, kiek telpa į kuprinę, tiek dedu. Ir kas iš to? Po 3-4 km, per pirmąjį sustojimą, aš vos prisėdu. Nebekalbu jau apie pečių būklę. Supratau – persistengiau. Mano laimei, berniukai pasiėmė dalį maisto iš mano milžiniško „kupriako“. Palengvėjo. Pagerėjo nuotaika. Pirmieji kilometrai buvo susikaupimo ir ryžto išbandymas. Atlaikiau.
Pirmasis „stebuklas“ – beeidami pievose pamatome vietinius. Tomas ir Andrius su jais pasikalba ir, po keleto minučių, mes, sumetę kuprines į sunkvežimio priekabą ir patys į ją sulipę, važiuojame Buriatijos keliais. Jei neklystu, važiavome „vaziku“ (nors automobilių klausimais geriau nusimano vaikinai). Dar kartą įsitikinau, kad keliai – tikrai tragiški. O kai tu dar sėdi priekaboje tarp daugybės daiktų...
Stovyklavietę įkūrėme šiek tiek toliau nuo miestelio. 3-5 km., arčiau upės ir kalnų. Tik čia supratau, kad prasideda Sibiro „grožis“ – uodai ir „maškara“ (red.past.: „maškara“ – nedidelės muselės). Prireikė tinklelio. Vaikštom visi kaip bitininkai.
Rugpjūčio 5 diena
Vėl rytas. Saulėtas, rodos, turėtų būt graži diena. Išėjome į Zonos kapines. Tikėjausi, kad ten bus mažiau „maškara“, bet dėl viso pikto įsidėjau tinklelį. Jo man prireikė vos įžengus. Šitos kapinės buvo ganėtinai arti. Keli šimtai metrų. Tačiau, jos atrodė tikrai išskirtinai.
Pirmasis vaizdas, pamačius tuos išdegusius plotus ir apverstus antkapius, kad čia kažkas tikrai labai siautė. Taip. Siautė ugnis. Faktas. Medžiai apdegę, likę vos du stovintys metaliniai kryžiai ir vienas labai gražus, bet nuvirtęs ar nuverstas. Antkapiai išvartyti, akivaizdu, jog prieš keliolika metų žmonės buvo atvažiavę išsivežti palaikų. Tačiau ar būtina palikti taip suniokotas kapavietes? Keista...
Kitas, akį rėžiantis faktas, kad čia beprotiškai daug piktžolių. Jų ilgis – iki pažastų. Kutena? Ne, kelia graudulį. Viskas taip apleista, žmogaus rankos nebuvo prisilietusios metų metus. Nusimato daug darbo. Gerą pusdienį paplušėję grįžome į stovyklavietę papietauti. Netikėtai, pradeda lynoti, paskui jau tikrai stipriai lyti.
Mane palieka stovyklavietėje. Apmąstymų metas. Nors per daug laiko galvoti nėra, reikia rūpintis, kad per tokį lietų neužgestų laužas, juk grįžusiems reikės dar kažkaip išvirti vakarienę. Lietus vis nesiliauja. Įsivaizduoju, kaip turi sektis dirbti kapinėse per tokį orą. Net aš, sėdėdama prie laužo kaip tikra šeimos židinio saugotoja, suprantu, kad per tokį lietų vargu ar galima daug gero nuveikti.
Nusimoviau batus, kadangi mačiau, jog beprasmiška būti su žygio batais ir leisti jiems iki galo permirkti. Tada supratau, kad NĖRA jokių batų, kurie tave visisškai apsaugotų nuo lietaus. Taip, galiu pripažint, kad vieni išsilaiko sausi ilgiau, kiti trumpiau. Bet galutinis rezultatas vis tiek toks pat.
Pamačiau ateinant Gintautą. Ir jis visas permirkęs. Liepė man pranešti, jog šiai dienai darbas Zonos kapinėse baigtas, visiems reikia grįžti ir susikrauti daiktus. Bandysim rasti vietą, kur būtų bent stogas virš galvos.
Išnaša. Susisiekimo dėlei Andrius paėmė tris racijas, kurios padėjo palaikyti ryšį tarp „centriuko“ ir „kapinės“ – taip vadinosi šaukiniai, kuriais kvietėmė vieni kitus. Jų dėka, sukviečiau visus į stovyklavietė „pakuotis šmutkių“.
Vos ne vos susidėjom viską į kuprines, nors nemaža dalis daiktų jau buvo permirkę. Pajudėjom. Laimei, oras buvo labai šiltas ir nebebuvo prasmės rengtis drabužių. Sąlyginai paskirsčius daiktus iš mūsų palapinės į tris kuprines (kadangi naktimis gyvenau su Laura ir Agne) išlindau su apatiniais ir skara. Beprasmiška buvo ieškotis drabužių, lietus vis dar pylė.
Kiaulystės dėsnis. Pajudėjom iš stovyklos miestelio link, nes Gintautas jau buvo numatęs nakvynę miestelio administracijoje, ir nustojo lyti. Per tas apytikriai keturias valandas prilijo tiek, jog statai koją, manydama, kad suklimps tik pėda, o pastačius pamatai, kad suklimpo virš kauliuko. Iš pradžių ėjau basomis, vos paėjus kelis šimtus metrų pamačiau, kad beprasmiška taip elgtis, nes sulėtinu visą tempą, dairydamasi kur statyt koją, kad neužminčiau ant kokios tai šukės, dilginančios žolės ar dar ko nors. Deja, be spyglių neapsėjau. Prikibo. Išsitraukiau. Skaudėjo, bet nekraujavo. Viskas tvarkoj. Galima eiti toliau.
Keliai plaukė tikrąja to žodžio prasme. Kadangi buvo šioks toks nuolydis, tai srovės tiek išgraužė žvyrą, jog vietoj balų atsirado labai srauniai tekantys upeliai, bet, mūsų laimei, ir jie buvo įveikiami.
Pasiekėm administraciją. Kaip supratau, čia „daugiafunkcinis“ pastatas. Jame ir miestelio administracija, ir parduotuvė, ir prausykla, dar kažkokios patalpos bei vakarinis skambinimas. Kai jau pasidžiovėme drabužius, ruošėmės vakarieniaut, pastebėjau, kad koridoriuje būriuojasi labai įvairaus amžiaus žmonės. Ir nieko neveikia, o sėdi tik ir dairos aplink. Iškilo klausimas, į kurį Gintautas greitai rado atsakymą. Tie žmonės, stoviniuojantys koridoriuje, laukia savo eilės prie taksofono. Jie būna nusistatę grafiką, nusipirkę skambinimo korteles ir kiekvieną vakarą nuo 21 val. laukia, kada galės prieiti prie ragelio. Beje, kol vienas šneka, kiti tikrai net neapsimeta, kad nesiklauso. Visi čia pat, rankos atstumu ir girdi kiekvieną žodį ar emociją. Pamąsčiau, kad apie asmeniškumą ar informacijos konfidencialumą negali būti nė kalbos.
Ei, Simona, tu – Sibire? Koks dar asmeniškumas ar konfidencialumas! Marš vakarieniaut, šiandien ir vėl sumuštiniai! Bet gal bus atidaryta „ikra“ desertui?..
Rugpjūčio 6 diena
Atsikėlėm ir ruošėmės eiti į kapines. Mergaitės (Laura ir Agnė) liko saugoti mūsų daiktų.
Išėjom. Šįkart ėjau aš ir dar 5 berniokai. Pasiekėme tas pačias Zonos kapines, kuriose vakar liko daug neužbaigtų darbų. Ir, su mažomis poilsio pertraukėlėmis, tęsėme. Ėmiau grėblį „į dantis“ ir pirmyn. Rankas nusėjo pūslės jau po pirmojo pusvalandžio, nors dirbau su pirštinėmis.
Visi dirbom iš pieties. Net gražu žiūrėt iš šalies, nepaisant to, kad galbūt tvora, kurią kalėmė aplink kapinaites, ir nebuvo labai tiesi. Oh, tas Tomas, nepasiėmė „gulsčiuko“ (juodas humoras jau ne tik „ėjo į trasą“, jis jau buvo trasoje).
Įrankių truėjome pakankamai: ir grėblį, ir du kastuvus, ir du kirvukus, ir pjūkliukus, bet tokio dydžio lietuvių kapinaitės vis tiek atrodė gan didelis uždavinys, kuris galų gale turi būti įveiktas.
Atvažiavo Gintautas su vienu nepažįstamu lietuviu. Ir pradžių nežinojau, kad tas, į vietinį buriatą panašus vyriškis, „turi šaknų“ Lietuvoje. Jo vardas Alponas. Rodos, lietuviškas, tačiau jo sūnus vardu Dima. „Fsio“ ir baigės lietuviškumai. Gaila. O tada dar ir pasisveikinom rusiškai. Viskas aišku, žmogus prisitaikęs prie aplinkos ir lietuvių kalba jau senokai pamiršta.
Darbą palengvina paskolintas pjūklas. Jis ne bet koks, o benzininis. Super! Rąstus tvorai žymiai lengviau ir greičiau bus galima paruošti.
Tačiau dar kapinėse liko keli didžiuliai uždaviniai: atversti antkapius, pabaigti tverti tvorą, viską sugrėbti (nuodėgulius) bei sunešti prie laužo, atsatyti kryžių, prieš tai jį kažkokiu būtų suvirinti ir vėliau nudažyti. Išvežė tą milžinišką kryžių virinti, nupirkti dažų. Andrius su Alponu ir ,,IŽ‘‘ motociklas atrodė labai nesaugiai. Bet, pagalvojau, jei vietinis imasi taip vežti, užsidėjęs labai daug sveriantį kryžių ant motociklo lopšelio, o už nugaros pasisodinęs dar žmogų, vadinas jis žino, ką daro. Andrius grįžo su dažais. Bet jų spalva pribloškė visus. Būtent ta mėlynoji, žalsvai mėlynoji žydroji, kaip ją geriau būtų pavadinti. Na, žodžiu, ta, kuria rusai dažo viską.
Anot jo, parduotuvėje visiškai nebuvo pasirinkimo. Mes ėmėm svarstyt, kad logiška. Kam kitos spalvos, jei vietiniai tik viena ir dažo. Nors iš kitos pusės, gal ir į pliusą gali išeiti kryžių nudažant vietiniams žinoma spalva. Juk jie, važiuodami pro šalį, gal bent akį užmes į šių kapinių pusę, bent demėsį patrauks kryžius, o gal vėliau ir likę kapai?
Darbas Zonos kapinėse baigtas. Ir iš peties, ir iš širdies padirbėta. Ir beveik vyru tapta. Keista, save matyti truputį kitokiu amplua. Ką čia truputį, daug kitokiu. Grįžom pas mergaites. Vot čia tai tikros moteriškės. Pietūs paruošti, drabužiai išdžiovinti, kadangi visą dieną švietė saulė.
Gražus momentas, kada ėjau pasiimti savųjų drabužių. Prieinu prie patalpos kampo, kur matau, kad ant plėvelės išdelioti daiktai. Ogi žiūriu, čia kaip tikroj parduotuvėj: kojinių skyrius, „triusikėlių“ (ieškau savų raudonųjų), „maikučių“ trumpom rankovėm kruvėlė (ieškau bent panašių į savąsias), kelnių skyrius (čia radau net dvejas man tinkančias, tai abi ir griebiau). Prieinu prie batų skyriaus. Prierašas: ,,Išsiimti laikraščius“. Anot mūsų mažosios ryšininkės, taip batai greičiau džiūva. Iš tikrųjų, apysausius net pasiėmiau.
Neįtikėtina. Nepaisant to, kad šiandien nuovargis buvo nemažas aš dar net sugebėjau patirti vieną didžiulį malonumą. Išsiploviau galvą. Ledinis vanduo, bet svarbu iš 3 karto šampūnas ant galvos suputojo, vadinasi, jau švarėja. Koks nuostabus jausmas! Draikosi plaukai į kairę, į dešinę. Mano galva švari! Kažin ar ilgam?
Berniukai (Tomas ir Andrius) dar kartelį pasistengė, kad būtų transportas, kuris mus nuvežtų į kitą tašką – Moisą.
Atvažiavo „uzas“ (ir vėl nežinau tikslaus pavadinimo – ar tai „uzas“ ar dar koks, kur su priekaba). Sumetėm kuprines ir bendrus daiktus į priekabą. Sušokom ir patys į vidų. Trise į priekį, prie vairuotojo, šeši prie kuprinių. Ir prasidėjo mūsų įspudingasis skrydis.
Tiesiogine to žodžio prasme, skridom! Atvira priekaba, vietomis taip nejauku, kad užima kvapą, ypač, kai priekada pasvyra taip, kad beveik ranka gali pasiekt kelią. Ir dar – didelis greitis. „Spaudžia“ vyrukas kaip išmanydamas, nors, rodos, ir nesakėm, kad mes labai skubam.
Lekiam, skrendam, šypsomės, kartais nutylam iš išgasčio, vėl juokiamės ir galų gale sustojam. Vairuotojas pasako, kad daugiau kelias jam nebepravažiuojamas. Na, sumokėjom, padėkojom, užsimetėm kurpines ant pečių ir ėjom tuo nebepravažiuojamu keliu ieškoti geresnės vietos stovyklavietei.
Pavyko.
Vieta: laukas už miško.
Laikas: apie 21-22val.
Upė(šaltinis): prie pat
Vanduo: šaltas? Ne. Jis ledinis
Oras: labai gražus vakaras, regis, nelis.
Kitos sąlygos: milžiniški taigos žiogai, daug daug daug daug daug uodų, „maškara“ bei įkyrūs drugeliai.
Rugpjūčio 7 diena
Diena prasidėjo tarsi negyvenamoje saloje. Miestelis, rodos, už 10-15 km, apie telefono ryšį nėra nė kalbos. Artimiausios kapinės už 5 km. Nemažas galas kelio, bet šįkart aš pasilikau stovyklavietėj. Tiksliau, aš ir Tomas, kuris šį rytą atsikėlė itin geros nuotaikos ir teigiamai nuteikė visus.
Prie jo geros nuotaikos prisidėjo ir mūsų prisimąstymai. Prikėliau mergiotes ir jau buvau paruošus juodą pieštuką. Mūsų vyrai demonstruoja savas garbanas ant žandų jau septintą dieną, nes mat susitarė nesiskust. Tai, maniau, kad būtent ūsai man ir padėtų įsiliet į jų gretas. Kad būtų didesnis efektas, pasiūliau ir panom. Žinoma, kur trys, ten minia. Taigi išsipaišėm ūsus, Agnė tokius kaip siauručius, Laura – raitytus iki antakių, maniškiai kažkokie neaiškūs, nešantys truputį į „bakenbardus“. Išlindom iš palapinės. Nuėjom prie laužo.
Vaikinai labai juokėsi, Gintautas keistai nužvelgė, nors, manau, kad giliai širdy jam tai irgi kėlė juoką. Taigi, prisidėjom prie Tomo geros nuotaikos, truputį pajuokavom, „sukapojom“ po keletą sumuštinių ir kolektyvas be manęs ir Tomo išjudėjo į kapines.
Likom dviese. Gavau perspėjimą, kad saugočiausi erkių, mat Tomas nuo rankos nubraukė dvi. Na, saugotis tai saugotis, bet kad aš erkės nesu mačiusi (tik paveiksliukuose). Kaip man ją ant savo rankos tektų atpažint?
Dar šiek tiek pasedėjom prie laužo. Aptvarkėm stovyklavietę. Diena pasitaisė, pasidarė labai karšta. Pats laikas surengti skalbimą. Tik bėda, kad praktiškai neįmanoma tokiame lediniame vandenyje išstovėti ilgiau nei minutę. Man kojas iškart nudiegia, o ilgiau pabuvus jų ir nebejaučiu. Pasistačiau porą akmenų po kojomis (vieną ant kito), kad galėčiau nemerkdama pėdų į vandenį praskalaut kelis drabužius.
Radom truputį laiko ir poguliui, nors palapinėse ir buvo beprotiškai karšta ir tvanku. Lauke miegoti neįmanoma, nes „užkapotų“ žiogai. Ilgai nesiilsėję kėlėmės, padarėm grįžtančiam kolektyvui vakarienę. Komanda labai „nusikalusi“. Užuojauta. Tikiuosi, ta grikių košė su mėsytėmis davė kiek nors energijos, nors po vakarienės (ar pietų), grįžę apie 6 val. vakaro, daug kas nuėjo nusnaust.
Bet mums su Tomu galvoj buvo ne tas, visą dieną prasedėjus stovyklavietėj. Reikėjo veiksmo, o gal ir kokių nors įspūdžių. Andrius buvo tas didvyris, kuris nusiplūkęs kapinėse dar ryžosi su mumis eit „gastroliuot“. Su šiais dviem mūsų kolektyvo „kalbėtojais“ ir „organizatoriais“ aš net taigoj neprapulsiu. Taip galvojau prieš išvykstant.
Užsimovėm žygio batus, padoriai apsirengėm ir išėjom laimės ieškoti. Kokia graži būtų mūsų pasakos pradžia. Laimę radome paėjus vos 15 minučių, kai pakelėje pamatėm gana didelį kažkokio gyvūno skeletą (yra nuotrauka). Baltas, papuvęs, bet užtad žiūri tiesiai į kelią. Pasirodo, tai dar ne ta laimė. Laimę pro šoną vežė vietiniai. O taip. Norėjom pasiklausti, kurioje pusėje artimiausias miestelis, mat iš Gintauto girdėjom, kad jo pavadinimas Čelutai. Važiavo du vyrukai, tėtis ir sūnus pagal viską turėtų būt. Abu labai laimingi ir labai smirdėjo degtine. Kaip jie gali vairuoti tokie išgėrę? Negi „nesikryžmina“ akys? Nors atrodo, kad vietiniams čia žinomas kiekvienas vingis ir duobė.
Čelutai miestelis už 10 km, tačiau dar gera atkarpa kelio mišku, kol pasieksim „trasą“ (taip vadinamas jau pagrindinis kelias). Pasiekėm. O kas tada? Niekas nestoja. Tiksliau, beveik niekas nevažiuoja. Galiausiai tolumoj pamatėme du miškovežius. Mūsų laimė! Nuoširdžiai sakant, tada apėmė laimė! Dar daugiau emocijų buvo, kai mes jais jau važiavome pro dolomito kasyklas, laukus ir priekalnes. Paleido likus „plius-minus“ 1 km einant pievomis iki kaimelio.
Pasileidome pievomis. Už nugarų liko kalnai, „trasa“, o mes tarp karvių mąstėm, kaip čia greičiau pasiekus miestelį. Mat jau buvo 20.40 val., o mums žūtbūt reikėjo duonos pusryčiams ir žuvies.
Nebūtume mes, jei neatliktume visko laiku. Parduotuvė pasiekta. Visko, ko reikia, turime. Dabar didžiausias uždavinys, kaip grįžti? Pėščiomis? Na, įmanomas variantas, jei saulė nebūtų jau besileidžianti. Vadinas, reikia transporto. Šį kartą transportas buvo motociklas ,,IŽ“. Pirmą kartą įsėdau į tokį „daiktą“. Jei ne tai, kad atpurtė užpakalį ir lopšelyje sėdint atidaužė kelius, tai kelionė buvo ideali. Leki, „maškara“ nuo greičio jau net į nosį nebelenda, tik užsitraukus megstinio „kapišonu“ akis, kad kuo mažiau dulkių pripūstų.
Dar vienas faktas, kurį reikėtų paminėti, kad jau būnant Čelutai vietiniai garsiai kalbėjo, jog ateina labai ilgi lietūs. Todėl saugiai grįžę ruošėmės blogiausiam – lietui. Nors viltį dar turėjom, kad gal jie apsiriko. Bet kažkaip nedrįstu net abejoti ten 60 metų gyvenančių žmonių prognozėmis.
Rugpjūčio 8 diena
Rytas. Lietus. Lietus. Ir dar kartą lietus. Kaip nueit už krūmo, o poto vėl grįžt sausai į palapinę? Be šansų. Lietus. Gelbsti tik tai, kad nėra žiogų. Ir tai, kad atsikėliau gan neblogos nuotaikos, nors lietus tikrai gali ją sugadinti, kai žinai, jog laukia dar visa diena žygiavimo iki miestelio.
Vos ne vos susipakavom daiktus, liko tik palapinės. Jau viskas peršlapę, nors manieji ,,rūžavi‘‘ batai dar nepraleidžia vandens. Laukėm kol aprims, bet pamatėm, kad tai beprasmiška.
Išėjom. Po pirmųjų 5 min., kol iš savo pievos pasiekėm miško takelį, virtusį klampyne, buvo šlapi ir manieji batai. Su kiekvienu žingsiu juose darėsi vis didesnis baseinas. Bet reikia eiti, dar šiandien turime pasiekti tą patį kaimelį ČAUTAI, kuris turbūt bus ne paskutinis taškas.
Tai, kaip keliavome, sunku sutalpinti į žodžius. Emocija keitė emociją. Vieną akimirką „savimotyvacijai“ bandėm traukt lietuvišką dainą, kitą – norėjosi eiti tik su savimi ir kuprine. Bridom, ėjom, vėl bridom, ėjom. Stabtelėjom, pailsėjom, vėl ėjom. Aprimo lietus. Ėjom sparčiau, vėl pradėjo pliaupti, suletėjo tempas, nes pavargom. Bet ėjom!
Horizonte pastebėjome aukštas miestelio tvoras. Nuėjo šiurpuliukai per nugarą, kad jau tuoj, dar keli kilomentrai ir atstumas įveiktas. Įjungiau paskutinių jėgų varikliuką ir pirmyn!
Mes jau Čelutai. Vėl. Šiandien jis atrodo dar kitaip. Tik vėl karvės ir šunys. Jie visi baigia supanašėti. Priėjom kažkokią „magazinką“, kurioje leido prisiglausti nuo lietaus ir bent sausai pasidėti daiktus. Prisėdom verandoje po stogu.
Kol Gintautas išėjo ieškoti namo, kuriame prieš daugelį metų dar gyvenimo lietuvė, mus labai maloniai sutiko vietinė pardavėja. Kadangi matė, jog su savimi turime du didžiulius puodus, ji pasiūlė išvirti arbatos. Tikras išgelbėjimas, nors ir iš batų vandens išpilti dar neatsirado drąsos. Atsigėrėm, užkandom ir sulaukėm Gintauto.
Lietuvės Ivanauskaitės namai. Tradicinis Rusijos namukas, lauke keli šunys, ant durų kabo užuolaidos nuo uodų ir musių ir šiek tiek prirūkyta viduje. Sėdi senyvo amžiaus moteriškė. Ji lietuvė? Taip. Deja, kalba jau dabar tik rusiškai. Ir labai sunkiai. Bet nereikėjo daug žodžių, kad iš veide atsiradusių gilių raukšlių, suprasčiau, jog jos gyvenimas buvo labai sudėtingas. Jos pasakojimą, kurio beveik nesupratom, nuolat lydėdavo keiksmažodžiai, kuriuos tikrai suprasdavom. Du žodžiai, keiksmažodis, du žodžiai, keiksmažodis.
Per ilgai neužsibuvom, nes mūsų jau laukė kitas transportas, kuris turėjo nuvežti į už keliasdešimties kilometrų esantį kaimelį pavadinimu Zaigrajev. Prieš tai stabtelėjome Čelutaj kapinaitėse. Ten buvo paminklas lietuviams su suskilusiu antkapiu ir nuvirtusiu kryžiumi. Kai tik kolektyvas pripuolė, viens du ir kryžius stovi ir šiukšlių aplink nebėra.
Važiuojam. Vėl stipriau lyja. Atvažiavom – vėl naujas miestelis, vėl šiek tiek naujesni žmonės, vėl karvės, užtat tokios pat. Neįtikėtina, atsirado ryšys. Visi kaip išprotėję „minko“ savo telefonus, „minkiau“ ir aš. Pirmasis skambutis į Lietuvą, gera buvo išgirsti artimų žmonių balsus, tikiuosi, sąskaita nebus „kosminė“.
Gavom vieną kambarį „kultūrnamyje“, administracijoje ar hotelyje. Ne, verčiau vadinkime šį pastatą viešbučiu. Vienas kambarys su 3 lovom, virtuvė, koridorius ir dušas su tuoletu. Nusimoviau batus. Pasirodo baseinas jau buvo įgijęs kvapą. Atsiprašau, kolegos. Pagaliau po tiek laiko įėjau į dušą. Pasaka, kvepiu! Prašau, kolegos.
Išsiruošėm į miestą. Ėjom į vietinį „kabaką“ – vienintelę vietą visame miestelyje, kurioje dar buvo galima gauti pavalgyti tokiu vėlyvu metu (mūsų pačių visas maistas po ilgo ėjimo per lietų – peršlapęs). „Urial“ – tai vienas žinomiausių restoranų miestelyje, kuris po vakarienės virsta šokių aikštele, tik „dj“ būna ta pati moterytė už baro, kuri keičia kompaktines plokšteles arba reguliuoja radijo bangas.
Norėčiau, kad mane visi teisingai suprastų, ką aš turiu omenyje, skaydama „restoranas“. Tai – aliuminiai įrankiai, apyšvariai indai, pasirinkimas vos iš 2 patiekalų, bandyta kurti atmosfera, kurioje susimaišę kokie 5 stiliai, pradedant nuo gifiuriniu užuolaidų, ir „klijonkių“ ant stalų, baigiant lipniais musgaudžiais virš galvų, tankiai aplipusiais nebegyvais vabzdžiais.
Pavakarieniavom. Grįžom. Kritom kaip užmušti.
Rugpjūčio 9 diena
Prabudau su Pranu virtuvėje ant žemės. Girdžiu, kad kambaryje jau vyksta kalbos. Įeinu, o ten visi taip jaukiai sugriuvę ant lovų, žiūri vietines žinias. Mat turėjom net TV. Pašonėj išsidrėbiau ir aš. Pasijutau kaip didžiulėje šeimoje, kur visi kartu planuoja dieną, mąsto, ką veiksim.
Ką čia benuveiksi. Už lango lyja. Ir labai lyja. Ar matosi prošvaiščių? Ne. Taip ir gavosi, kad vieną dieną galima būtų išbraukti. Nes nieko neveikimas tiesiog glumino. Bet ką daryti? Visų žygio batai šlaput šlaputėliai, o iki artimiausių lietuviškų kapinių – tolimas kelias.
Rugpjūčio 10 diena
7.00 nuskambėjo žadintuvas. Šią naktį dauguma mūsų tilpome viename kambaryje, nes nusprendėm dvivietes sofas-lovas išnaudoti racionaliai. Taigi, virtuvėje vietas perėmė Artūras ir Andrius. Deja, žadintuvas tikrai neišgelbėjo. Nieks nereguoja. O! Laura vartosi, tikėkimės, prabudo. Matau, kad ji jau lipa iš lovos, pareigą jaučiu ir aš, kadangi vistiek mergaitės pirmos eis į dušą, o prie jo ryte susidarė eilė.
Agnė šįryt buvo pusryčių „maker‘ė“. Ot gausus stalas: obuoliai, įvairių rūšių dešrytė, sūris. Tai man pasirodė tokie karališki patiekalai. Ir, žinoma, būtinai ant pusryčių stalo buvo sausainių. Mat turime sausainių maniaką Gintautą. Jam gali nebūti nieko valgomo, bet sausainių ir arbatos – visada. Taigi, lepinom savo vadovą ir stengemės, kad jų visad būtų ant stalo.
Nebeskaičiuoju, kelintą kartą susikrovėme savus ir bendrus daiktus. Pajudėjom link geležinkelio stoties, iš kurios keliausime į dar vieną miestelį, pavadinimu Ilka. Mūsų traukinys atvyko laiku. Nepasakyčiau, kad buvo daug vietinių keleivių, nors gal rytas dar per ankstyvas vietiniams važinėti.
Pastebėjimas: įdomiai keisti stotelių pavadinimai. Pavyzdžiui, mes laukėme stotelės, pavadinimo Ilka. Prieš tai buvo stotelė, pavadinimu Ilka-1 ir Penki tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt trečias kilometras. Kilometrai, Trans-Sibiro bėgiais, skaičiuojami nuo Maskvoje esančio nulinio atskaitos taško. Išgirdus, ties kelintu kilometru mes sustojome, tik tada atėjo tikras suvokimas, kad mes esame labai toli. Tikrai labai toli.
Šaižokas moters balsas praneša, kad „pasliedniaja astanovka Ilka“. Kuprines ant pečių ir link išėjimo. Kadangi čia traukiniai nelabai laukia keleivių, durys laikomos vos minutę, nepriklausomai, kiek žmonių nori pro jas praeiti. O mums su kuprinėmis ne itin lengva paprastai iššokt iš traukinio. Bet viskas pavyko! Ir mes jau miestelyje Ilka.
Nuo geležinkelio stotelės matosi kapinės, kuriose yra mūsų tautiečių kapų. Judame link jų. Iš tolo šviečia ne tik tvorelių mėlyna spalva, bet ir dirbtinės gėlės, dirbtiniai, spalvoti vainikai ir, žinoma, šiukšlės. Šiose kapinėse lietuvių kapų kone daugiausiai (apie 70). Darbo taip pat daug: nuvirtę kryžiai, kapai apaugę medžiais, kuriuos reikia nukirst, išlūžusios tvorelės ir neapseinama be piktžolių.
Sutikom kapinių prižiūrėtoją – šunį. Visą laiką, kol darbavomės, jis prasisukinėjo aplink. Sutikom ir ne tik jį. Keli vietiniai buvo atėję aplankyti kapų, tai pro medžius stebėjo, ką mes veikiam, kodėl viską pjaunam, grėbiam ir deginam. Bent su manim asmeniškai nedrįso nei vienas pakalbėti. Jiems turbūt mistika, kad tie kupsteliai, kurie metų metus būna rankos nepaliesti, dabar apkasami. Labai svarbu, kad būtent vietiniai atkreiptų dėmesį, kas šalia jų artimųjų yra. Kad tai ne šiaip apaugęs plotas, bet Lietuvos broliai ir seserys. Arba, jei kapuose lankosi ta karta, kuri jau nebežino Lietuvos, tegul bent mato, jog šioj žemėj kas nors ilsisi ir nežmogiškai nelaidoja ant viršaus.
Kai baigėm tvarkyti kapus, kryžiai jau buvo nudažyti, pajudėjome atgal link miestelio. Radome transportą „gazelę“, kuriuo turim nuvažiuoti iki Hondagai. Vos kelis šimtus gyventojų turintį kaimelį. Gražu buvo žiūrėt, kaip tik vos pajudėjus visi nurimom ir „lūžom“. Dar norėjosi ką nors paplepėt, tačiau jėgų nebeturėjom kelias valandas.
Pasiekėme Hondagai tik 21val. Prie kelių jau pripratau, nebestebina nei duobės, nei vingiai. Paleido vadinamajame „centre“ arba pagrindinėj aikštėj. Pradėjo varstytis tvorų durys ir lįsti žmonės pažiūrėt, kas čia atvyko. Tada pasijaučiau tikrai kaip būtume metų įvykis.
Labai maloniai pasitiko ne tik vietinės karvės, ožkos ir šunys, bet ir žmonės. Siūlė varškės, sviesto, pieno. PIENO. Vat pieno mes paėmėm! Sumąstėm vakarienei išvirt pieniškos sriubos. Kažkas prabangaus? Na, naminio pieno megėjams tikrai kaip desertas. Tiesa pasakius, pienišką sriubą tai aš labai mėgstu, bet buvau pamiršus, kad čia naminis pienas. Niekis! Nieko, „sueis“!
Vietiniai labai domėjosi, kaip mes čia atvažiavom, ką mes čia veiksim. Kai užsiminėm apie čia esančius lietuvių kapus, jie beveik puolė vesti ir rodyti, kur yra, nes žino. Pasirodo, viskas čia pat. Tačiau kapinės laukia ryt, šiandien dar reikia įsikurti stovyklavietę.
Pastatyti palapinę darosi vis paprasčiau arba jau visiškai paprasta. Reikalingų daiktų „išpakavimas“ taip pat nebekelia problemų, nors pirmosiomis dienomis atsistojusi prie kuprinės ilgai mąstydavau, ko čia gali prireikti iki ryto. Daug galvosi, greit pasensi! Taigi, išmokau: ,,ras, dva“ ir aš pasiruošus.
Pienišką sriubą berniukai valgė pasigardžiuodami. Super! Tikrai rytoj grąžinant stiklainį bus verta ačiū pasakyti. Aišku, jei iki ryto vidurių „nesusuks“.
Pirmas LABAI šaltas vakaras. Rodos, per daug toli mes nenuvažiavom, kad galėtų taip smarkiai pasikeisti oras. Diena buvo labai karšta, o vakaras labai vėsus. Gerai, kad viskas buvo apgalvota ir šilti drabužiai prie pat manęs. Čia pasireiškė sibirinis rugpjūčio oras, kai dienomis vos ne 40 laipsnių karščio, o naktį nukrenta iki 5-10 šilumos.
Bet mes šalčio nepabijojom. Pasilikom su Pranu, Laura ir Tomu miegoti prie laužo, stebint žvaigždes. Jų, kaip ir Lietuvoje, rugpjūčio mėnesį beprotiškai daug. Ir krentančių netgi buvo. Spėjau sugalvot svajonę, gal Buriatijos žvaigždės kitaip pildo norus?
Žiūrėjom į dangų, dar šiek tiek plepėjom, kai mirtinoj tyloj išgirdom mašinos garsą. Sustojo už krūmų. Girdėjosi net kaip dureles uždaro. Išlipo, kažką apžiūrėjo, įlipo atgal. Vėl mašinos garsas. Artėja. Štai jos lempų šviesos apšviečia mus. Darosi šiek tiek neramu. Išlendam iš miegmaišių, bandom atsisėst, nes matau, kad vienas vyriškis su labai geru didelio spindulio „prožiku“ artėja prie mūsų ir kas keisčiausia spigina tiesiai į akis. O mamyte...
Na, nepradėjom isteriškai panikuoti.. Bet patikėkit manim, buvo labai nejauku, kai tu guli ant plyno lauko ir ateina trys vietiniai vyrai. Neturėjom kur trauktis. Per daug vaikiška būtų šokt iš miegmaišių, staigiai į batus ir į palapines. Taigi laukiam, ką jie pasakys.
Pokalbis žinoma prasidėjo nuo mandagaus pasisveikinimo. Paspaudę ranką prisėdo. Vienas jų ėmė kurstyt mūsų laužą, mest pagalius, žarijas stumdyt. Tikrai jautėsi kaip savi. Kiti du „palaikė“ pokalbį. Aš per daug nesileidau į kalbas. Pirmas dalykas – tikrai viską supratau, bet savo liežuvį tingėjau laužyt, antra – Tomas labai gerai žinojo, ką jiems reikia, ką galima pasakyt. Saugumo sumetimais. Nes, kai klausia, o tai kiek čia jūsų palapinėse yra? Kada iškeliaujat? Ar turit kokį ginklą? Šitas klausimas pribloškė. Bet paskui paaiškėjo, kad jie patys medžiotojai, todėl taip ir domisi.. Žodžiu, dar šiek tiek paplepėję, neįkalbėję Tomo važiuoti kartu į „safarį“, leido mums toliau miegot.
Rugpjūčio 11 diena
Keli staigūs smūgiai į palapinės sienelę. Rodos, žmogaus žingsniai. Pabudau. Aaa.. Mat Gintautas bėgioja ir nuo palapinių su pagaliu bando nuvyti karves ar jautukus! Nebuvau iškišus galvos, kol jų nenuvarė nuo mūsų palapinės, bet įsivaizduoju, kad jų buvo nemažai. Bet viskas baigėsi geruoju. Sakė tik Tomo, Prano ir Martyno palapinę „biškutį“ apglamžė.
Šį rytą pusryčiams desertas – arbata, sausainiai su panašiu kremu į „Nutellą“. Skanumėlis! Laukiam Gintauto, nes vos tik išėjom į parduotuvę (dar reikėjo gražinti pieno stiklainį), jis kažkur prapuolė. Ir vėl vyko transporto paieškos, t.y. kaip pasiekti kitas kavinaites.
Kitokio transporto negu „žigulys“, neradom. Laura, Agnė ir Gintautas nusprendžia greitai užvažiuoti į netoliese esančias kapines Moiga. Kita dalis grupės pėstute patraukia į kitą pusę – mūsų būsimos stovyklos tašką. Liko vyrai ir aš. Ir vėl. Nieko, pasiryžau tikrai eiti. Ir būti beveik kaip vyras!
Užsimetėm daiktus ant kuprų ir išėjom link miško. Bet kuprinės kaip nelengvėja, taip nelengvėja. Tįsiu. Laimei nėra bendro maisto, jį pavyko sukamšyt į „žigulį“. Einame link „kažkur“. O gal geriau skambėtų, einančius į niekur, kadangi nė vienas iš mūsų nežinojome, kur tiksliai eit. Mus vedė nuojauta. Smagumėlis.
Pirmasis sustojimas, nors ir ėjau su vyrais, buvo vos už pusvalanduko. Labai karšta. Šiek tiek geriau pavėsyje, ten ir susėdom. Prasidėjo vyriškos kalbos: žvejyba, medžioklė ir panašiai. Na, bet aš jau įpratau. Per daug nebenustebintų nei viena vyriška kalba. Ir netgi kartais aš pati sugebu įsiterpti į pokalbį. Ir netgi jie kartais tikrai išgirsta mano pasisakymus. Gal kam ir neįtikėtinai atrodo, bet galiu pasakyt, kad būnant čia ir dar su tokiu kolektyvu, keičiasi ne tik poreikiai, bet ir įpročiai.
Priėjom kryžkelę. Teko palikti pėdsaką, kuria linkme judam, nes racijos jau seniai nebegaudė ryšio. Greitai sukonstravom didžiulę rodyklę iš rąstų. Dar prie jos daug pėdų ant žvyro ar smėliuko pritepenom. Tikiuosi, buvo tikrai aišku, kuria puse važiuoti. Saulė vis dar kepina, mes vis dar einam. Keletą kartų sustojom, bet praktiškai tik vandens atsigert.
Vyrai palaiko gan greitą ėjimo tempą, tai negaliu atsilikti ir aš. Spartinu žingsnį (iš kur dar traukiu jėgų?). O žiū, aš jau ir priekyje. Čia speciali taktika. Einant su jais (Tomu, Artūru, Andrium, Pranu, Martynu) geriau eiti priekyje, nes paskui būna labai sunku ir prisivyti, ir dar tą patį tempą išlaikyt. O kai prieky, tai ir diktuoji...
Visada sunku eiti, jei nežinai, ar eini teisingais keliais. O dar sunkiau, kada prie tokios temperatūros ir nemažo svorio ant pečių, atsiranda pašaliniai trukdžiai. Pavyzdžiui, kalnas. Na, gal kalvelė, bet man tai buvo kalnas. Gerai, kad berniukai iš paskos karts nuo karto stumteli už kuprinės, o šalia einantys palaiko kitaip: „Kvėpuok, Simona, kvėpuok. Šitas ir, manau, jau paskutinis“.
Aha. Kvėpavau. Bet taip teko įkopti į tris paskutinius kalnus. Ir kiekvieną kart girdėti, kad jau po šito, tikrai kažkur bus stovyklavietė. Kurgi ne. Užlipus į dar vieną kalną supratau, kad viskas. Tikrai reikia sustoti. Niekas turbūt labiau nekenkė ėjimui, kaip karštis ir nežinomybė. Neįsivaizduoju, kokia temperatūra. Apytiksliai +30 laipsnių.
Neįtikėtina, mus prisivijo „žiguliukas“. Net palengvėjo. Gintautas tik strykt iš jo ir jau ragina eit, vyrai irgi pasiruošę, o mane įsodino į mašiną. Jame panašiai karšta, tik tiek, kad nereikia eit.. Nors jau buvom nuėję apie 10 km, dar likę kokie 2.
„Žigulio“ vairuotojas Aleksėjus tikrai kietas riešutėlis. Keliai čia tragiški, duobėti, kalvoti ir šiaip pavojingi, o mes lekiam tarsi su kokiu kalnų keturračiu. Tikrai netikėjau, kad įmanoma taip su tais „žiguliais“ „padraguot“.
Pasiekėm tašką, aplink kurį turim ieškoti vietos palapinėm. Iškilo problema. Būtent čia nėra normalaus šaltinio. Radom ženklų, kad būta vandens ir gal net sraunios upės. Bet dabar iš jos liko status skardis ir kokių 15 cm pločio srovelė. Iš tokios neprisipilsime vandens, o apie apsiprausimą nėra net kalbų. Vadinasi, šitoj vietoj, kur sustojom, apsistoti negalim..
Dalis grupės išėjo ieškoti kapinių, kur vietiniai nukreipė. Pasirodo, stebuklas. Prie kapinių, perėjus vieną pievą, yra kitas šaltinis! Nuostabu, tempiam „šmutkes“ ir kuriam stovyklavietę. Vakarienė.
Nepasakiau dar, kad šitoje vietoje (buvęs kaimas Burun) kapinės – vienos įspūdingiausių, kurias teko pamatyt. Kryžiai 5 kartus didesni už mane. Mediniai, su raštais, išraižymais, paliktomis žymomis. Gaila, kad jie tebestovėjo vos keli, o kiti buvo nugriuvę. Deja, jų atstatyti praktiškai neįmanoma. Nes prisilietus ima trupėti. Todėl padarėm viską, ką galėjom, bent kryžius apvalėm nuo pušų spyglių ir kankorėžių.
Rugpjūčio 12 diena
Aš ilgokai miegojau. Dalis kolektyvo šią naktį vėl praleido prie laužo, o aš anąkart truputį sušalau, tai supratau, kad mano miegmaišis tam nepritaikytas. Rinkausi palapinę.
Dalis vyru jau išėję į dienos „tikslą“, iškeltą vakar naktį. Tikslas: keltis 6 val. ryto, papusryčiauti, išeiti pėsčiomis atgal į miestelį Hondagai, susirasti transportą, pasiekti kitas kavinaites Moiga, nes vakar iš jų grįžę Gintautas, Agnė ir Laura sakė, kad jos labai apleistos, ten padirbėti, sutvarkyti ir būtinai su kažkokiu transportu grįžti atgal į mūsų stovyklavietę surinkti likusius ir daiktus.
O mes atsikėlę ėjome į kapines užbaigt darbų, sutvarkėm stovyklavietę ir, prie kelio sunešę visas „šmutkes“, laukėme.. Ilgai laukėm nežinioje. Bet pasitikėjome kolektyvu, tad, jei pasakė, jog atvažiuos, tai vadinas turi atvažiuoti.
Ir.... atrieda, atidunda!!! Džiaugsmo „pilnos kelnės“..
Pasiekiame Verchnije Taltcy, iš kur mus turėjo pasiimti kitas „mikriukas“ ir vežti į Ulan Udė. Pagal planus, pirmasis mus paleido sutartoje vietoje. Ten upė! Net pagerėjo. Galima bus išsimaudyti, išsiplauti galvą... Jau neberūpėjo, kad tame pačiame vandenyje, tik kitoje pusėje, karvių bandos ir maudosi, ir geria ir velniai žino, ką daro.
Truputį (tiksliau, daug) mus pavedė kitas transportas. Su juo buvo sutarta susitikti 16 val. Deja, kiek skambinom, sakė vis kad jau jau jau važiuoja. Ir tas „jau jau jau“ buvo tik apie 19 val. Praleidome kone 3 valandas ant visiškai atviros saulės, prie plento, kur kartas nuo karto pravažiuoja kokia japoniška mašinytė. Nieko. Ištvėrėm tokius lietus, kaitrą žygiuojant, ištversim ir kaitrą laukiant.
Laukėme „mikriuko“, kurio valstybiniai numeriai 222 ir į kiekvieną pravažiuojantį žiūrėjom su viltimi, kad jis pilkas ir 222.. Galiausiai sulaukėm! Čia mūsų laimė..!!! Gražu buvo žiūrėti, kaip visi „išlūžo“ po pirmųjų 15 minučių važiavimo.
Pasiekėme Ulan Udė, kuriame radom nakvynę viešbutyje. Dušas, šiltas vanduo, lovos ir net „gavarilka“, kuri gaudė tik vieną, kaip supratau, žinių radijo stotį. Pasaka!
Rugpjūčio 13 diena
Galėčiau šias dvi dienas sutalpinti tik į tam tikrus punktus. Nes pasakojimas nelabai įmanomas.
• Išvažiuojam į išsvajotąjį Baikalą (specialiai sutaupom vieną dieną).
• Apie 15 val. pasiekiam tikslą.
• Apžiūrim apartamentus.
• Pamatom Baikalo ežerą.
• Miegam.
• Atsikeliam. Užkandam. Vaikštom po lyg ir turistinį kaimelį – keistas.
• Miegam.
Rugpjūčio 14 diena
• Tomas budina apie 10 val ryto.
• Einu į dušą. Nemoku atsukti vandens, ten per daug visokiausių mygtukų, kištukų ir pan.
• Einam paslėptą torto, skinam gėles iš vazonų ir virtuvėje sveikinam Agnę su būsimu gimtadieniu.
• Šauname šampaną.
• Valgom.
• Žaidžiam. Tiksliau, vyrai žaidžia.
• Einam prie Baikalo. Visi. Visi einam prie Baikalo.
• Fotografuojamės, Andrius bando žvejoti nuo kranto, bet didelės bangos.
• Atvažiuoja vairuotojas. Kepamai šašlykai. Mes „kemšam“.
• Atsidėkodami iš anksto atiduodam puodus, įrankius.
• Nuveža mus į dar gražesnę vietą. Nuo skardžio bėgame visi išsimaudyt. Beveik visi maudomės.
• Sulipom į „mikriuką“. Padovanojom lietuviškų dainų CD. Neveikia jo automobilyje.
• Labai krato. Karts nuo karto išvažiuojam į priešpriešinę eismo juostą.
• Kalnų keliai. Vingiai.
• Užkrenta ausys.
• Tvarkomi tragiški keliai. Sutvarkyti jie vis tiek lieka tragiški.
• Miegam.
• Pabundam. Pabundam nuo to, kad kūnas tabaluojasi į visas puses.
• Įvažiuojame į Ulan Udė.
• Pasitinka Gintautas.
• Grįžtam į viešbutį.
• Pasidedam daiktus.
• Einam „paplavinėti“ po parduotuves.
• Vakarienė.
• Miegot.
• „Pakuotis“ ryt iš ryto.
Rugpjūčio 15 diena
6.15 ryto. Ulan Udė viešbutis. Dvivietis kambarys. Pabudina kalbėjimas už durų anksčiau nei turėjo nuskambėti žadintuvas. Kažkam nesimiega? Ten Artūras ir Laura. Keliamės. „Dušinamės“. „Pakuojamės“. Leidžiamės žemyn. Atvažiuoja vairuotojas. Pasiekiam oro uostą.
Nekoks vaizdelis. Prie durų stovi skaneriai, pro kuriuos galima eiti arba galima ir neiti. Įdomiai. Pats pasirenki. Nes, pavyzdžiui, aš padėjau rankinį bagažą ir pro stovintį skanerį ėjau su kuprine, kitiems ją liepė irgi padėti. Be to, esmė, kad visa šita procedūra atliekama iškart įėjus pro duris.
Einam link „check-inn“, bet tada suvokiam, kad jis irgi ne čia, kur įsivaizdavom. Reikia pereiti į kitą patalpą, rodome pasus. Į mus praktiškai net nepažiūri, ar atitinkame foto. Tai ką jie tikrina?
Tada vėl siunčia praeiti per skanerį. Dabar jau rimčiau. Šviečia viską. Velnias žino, kodėl reikia nusimauti batus, jei mes su šlepetėmis. Kažin, ką jose galime slėpti? Nu, tiek to. Maunuosi. Kita darbuotoja prieina prie dar vienos, sako: „Kam tu jai liepi mautis batus?“. Toji atsako: „Ai...“
Ir taip „ai“ po visą oro uostą. Prie bilietų išdavimo kasos sėdi po dvi darbuotojas, už jų nugarų stovi dar trys darbuotojai. Dieve, iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad apsauga, bet paskui supratau, kad visi nelabai ką čia supranta. Gal kuo daugiau žmonių, tuo rimčiau atrodo? Vargu.
Bandom dairytis, kur būtų kokia švieslentė su bent minimalia nuoroda ar informacija apie lėktuvą. Jos yra. Kabo. Bet... neveikia.
Laukiam pranešimo, kada jau pradedamas laipinimas. Deja, nesulaukiam. 9.40 turėtų pakilti lėktuvas, o 9.42 praneša, kad lėktuvas vėluoja. Gerai, kad nors pranešė. Ramiau pasidarė, kad nors prie teisingos zonos laukiam.
Prasideda laipinimas. Vėl tikrina bilietus. Jau, rodos, tokia didžiulė apsauga, nors bendrą vaizdą paėmus, matosi, kad pilna visiškai neracionalių sprendimų.
Iki lėktuvo nueinam pėstute. Grynas oras. Prie laipinimo laiptų stovi vėl ta pati kasininkė. Ji vėl tikrina kai kurių asmenų bilietus. „Pravalas“!
Simona Raišytė,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Buriatijos Respublikoje dalyvė
