Rugpjūčio 1 d.
Traukinuku riedame link Maskvos. Vagonas pilnas žmonių, langas prie mano sėdynės neatsidaro, oro trūksta. Pasimatuoju lovytę – aišku per trumpa… Na ką, „linksmybės“ prasideda...
Rugpjūčio 2 d.
Maskva, Maskva, Maskva…
Nei vienas miestas nepaliko tiek daug įspūdžių per kelias valandas, kiek Maskva. Sunku apsakyti net kodėl. Gal masyvios „degtukų dėžutės“ – daugiau kaip 20 aukštų gyvenamieji namai, gal tai, kad jauti, jog tai 15 mln. žmonių miestas, tikras metropolitenas, Azijos kryžkelė.
Aišku neapsieita ir be kuriozų… Vienas pirmų vaizdelių - tai visiškai nuogas išgėręs vyriškis, ramiausiai einantis gatve – juk desantininkų dienos, tai jiems „jūra iki kelių“. Visa tai nustelbia Kremliaus didybė – raudona spalva ir masyvi architektūra. Centrinėje aikštėje nežinomo kareivio kapas, o prie jo įspūdinga sargyba, žavinti susirinkusią minią savo rimtumu ir iškilmingumu.
Desantininkai įsisiautėja ir Raudonojoj aikštėje, tai mums laikas dingti.
Rugpjūčio 3 d.
Ilgas skrydis lėktuvu per naktį į Ulan-Udė – Buriatijos sostinę nutolusią apie 5500 km. nuo Maskvos.
Sibiras, Sibiras, Sibiras… Nėra taip blogai. Štai pirmasis stereotipas sugriautas. Šilta, sausa, gražu. Riedame dviem vietinių autobusiukais asfaltuotu, bet labai duobėtu keliu. Vietiniai saugodami savo brangiausią turtą – japoniškus automobilius – bando išlaviruoti tarp duobių. Kelių eismo taisyklės pas juos tokios pačios kaip ir pas mus – vairuoti dešine puse. Tačiau automobiliai pas juos japoniški, vairas irgi dešinėje. Galų gale išeina taip, kad jie vairuoja priešinga juosta. Juk vis atrodo, kad ten kelias geresnis… Aišku neišvengiame bent kelių pavojingų situacijų, tiek užtenka mane įtikinti prisisegti diržus.
Nors mažai miego, stebime gamtą. Vadovas parinkęs mums oazės kampelį 20 km. nuo rajono centro Zaigrajevo ir 80 km. nuo oro uosto. Aišku, reikalas slidus, nes paskutinį kartą vietovės buvo lankytos prieš dvidešimt metų – nežinome ką rasim.
Vietiniuose kaimuose dominuoja apleisti nedažyti namai, mėlynos spalvos langinės. Mėlynos spalvos dominavimas paaiškinimas paprastai – šie dažai pigiausi. Sibirietiškas praktiškumas. Architektūra taip pat labai skirtinga ir liudija čia gyvenusių tautybių įvairovę. Tarp kaimų dominuoja kadaise buvusių didingų miškų liekanos, šiek tiek suaugę jaunuolynai, tačiau kalnai atrodo kaip neseniai „nukirpti“.
Kaimelis Staraja Brian
Pagaliau mes stovyklavietėje – vieta ideali, pro šalį teka upeliukas, visur aplink karvių neseniai nuvalgyta žolytė, didžiulio maumedžio metamas šešėlis. Įsikūrus pagal planą reikia numalšinti smalsumą, aplankyti šalia esančias lietuvių kapinaites. Išjudame į žvalgybą tik trise. Kertame upelį, ir kopiame į šalia kaimelio esantį kalniuką. Tik po to sužinosiu, kad visos lietuvių kapinaitės būna ant kalniuko taip išreiškiant pagarbą mirusiems (tiesa, pastarąjį faktą pats sumąsčiau).
Likus geram kelio galui vadovas iš toli pamato kapinaites ir ištaria frazę, kuri man labai įsimena visai kelionei: „Štai jos – mūsiškės…“. Tik dar po kelių šimtų metrų pamatau mėlynuojančias kapavietes. Aišku, jos ne mūsiškės, o vietinių. Didžiulis nusivylimas… Vietiniai visiškai be jokios pagarbos palaidoję saviškius tiesiog ant mūsų protėvių. Iš poros dešimčių kapaviečių kurias Gintautas užfiksavo prieš dvidešimt metų likusios tik kelios… Nieko daug nepadarysi, tik išsaugosim kas liko – darbo tik keliom valandom. Nušluot, išnešt vietinių paliktas šiukšles ir nupjaut keletą medelių, išdygusių viduryje pačių antkapių.
Grįždami prasukam pro kaimą – nė gyvos dvasios. Po gatves vaikšto arkliai, karvės, buliai, ožkos ir šunys. Daug apgriuvusių pastatų, matosi žlugusi kolūkių didybė. Saulutė kepina be paliovos, prakaitas žliaugia. Tačiau vakare Sibiro oras nenuvylė – keli smulkūs debesėliai sukėlė gan rimtą audrą. Pusę nakties dangų raižė žaibai, griaudė griaustinis ir lijo. Perkūnija sprogsta atrodo tiesiai virš galvų net sudrebindama palapines.
Naktį turėjome nuotykį – tarp visų perkūnijų, paryčiais "atsibeldė" karvės į mūsų teritoriją atsigerti iš upelio ir, turbūt, susigundžiusios šviežiu susikaupusiu lietaus vandeniu ant mūsų palapinių, gėrė ir šiukščiais liežuviais laižė susikaupusią rasą. Gerai kad neprabudau…
Rugpjūčio 4 d.
Dienos planas aiškus. Kadangi kapines jau mačiau, lieku saugot stovyklavietės, džiovint rūbų ir virt valgyt. Aišku, visi reikalai tik po rytinio dušo… Lediniame upelio vandenyje kur gylis tik iki juosmens. Maudomės klykdami ant viso Sibiro…
Kaip buvom planavę, kolektyvas sutvarko kapines iki pietų ir pavalgę pajudame toliau esančių kapinių link.
Šaburas
Šis kaimelis dar labiau apleistas – bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iki jo 16 km. Vadovas planuoja nueit per kelias valandas, tačiau karštis didžiulis – temperatūra siekia trisdešimt laipsnių. Pakeliui sutinkame du buriatus su sunkvežimuku besiilsinčius, alų begeriančius. Pavyksta su jais susitarti, kad mūsų grupę pavėžėtų iki kaimelio.
Atvykę į kaimelį bandome surasti vietinį lietuvį, tačiau jo name randame tik žmoną, o vyras išvykęs šienauti kelioms dienoms. Kaip gaila, nes tiek daug lauktuvių turime, o nėra kam jų atiduoti. Nusprendžiame įsikurti toliau nuo kaimelio, bet arčiau prie kapinių, kurių pavadinimas Zona.
Zona – buvęs darbo lageris. Anksčiau japonai čia kankindavosi, o po to lietuviai. Kaimo nebelikę, tik siauručių bėgių pylimas, kuriuo veždavo nukirstus medžius. Įsikuriame stovyklą netoli upelio, bet truputėlį pelkingoje vietoje. Tikimės kad nelis, bet mašalų – juodi debesys.
Rugpjūčio 5 d.
Ryte pagal planą aš su Andrium judam į miestą pirkti įrankių ir kt. reikalų tvarkyti. Darbo bus labai daug. Zonos kapinės sudegusios su visu mišku, medžiai suvirtę. Užtruksim kelias dienas, bet oro prognozės žiūrint į dangų nekokios. Po pietų su Andrium grįžtame iš miesto pavalgome ir keičiame draugus iki pietų dirbusius kapinėse. Oras prastėja, lietus stiprėja. Galvoju, kadangi nešalta, todėl geriausias variantas rūbus laikyti sausus, o dirbti tik su „kerzais“ ir maudymosi šortais.
Dirbame visi juodai, su neeiliniu entuziazmu. Aš kasu duobes aplink kapines, kad galėtume pastatyti tvorą – pažymėti teritoriją. Kasu, bet bijau, kad nerasčiau kokių kaulų. Nenusiteikęs šiandien kliudyti mirusiųjų ramybės. Tiesa, labiausiai sunaikino kapines ne gamta, o broliai lietuviai. Antkapiai išvartyti, duobės, kur jie išsikasė palaikus parsivežimui į Lietuvą, paliktos.
Lietus pliaupia kaip pasiutęs, uodai puola kaip išprotėję. Kas kažkiek laiko vis reikia nueiti prie mūsų susikurto laužo pasišildyt ir nudegint prisisiurbusius uodus. Dirbdamas galvoju apie daiktus, paliktus stovyklavietėje – viskas bus peršlapę, bet geros naujienos tos, kad Gintautas išėjo į miesteli ieškoti pastogės. Lietus tik įsismarkuoja. Uodai taip pat. Reikia retkarčiais pabėgti nuo jų debesies.
Geros žinios, Gintautas gavo pastogę administraciniam pastate, kaime už 2 km. Išėję ant kelio matome, kad buvo neeilinė liūtis – kelias nuplautas, nepravažiuojamas, išraustos upių vagos. Bet pėdint reikia. Pagaliau administracija – mums teko sausas, bet purvinas kambarys. Vis geriau negu šlapia palapinė. Įsikuriame ir ilsimės, aišku, tarp 1 km. džiovinimo virvės.
Naktį užmezgame pokalbį su administracijos sargu – turbūt labiausiai išprusęs žmogus per visą laiką sutiktas Sibire. Tikrai malonumas šnekėti su tokiu šviesiu žmogum. Jei teisingai viską supratau apie jo gyvenimo istoriją, tai jis kunigas, keliaujantis po Rytų Europą ir Aziją su visa šeima. Tikrai nuostabus žmogus, dvelkiantis ramumu ir gėriu.
Rugpjūčio 6 d.
Ryte judame pabaigti tvarkyti kapinių, darbo likę daug, taigi nesitikiu sugrįžti anksti. Jei viskas gerai eisis, reikės pastatyti „brolių“ lietuvių išverstus antkapius į vietą, pastatyti tvorą ir sugalvoti, kaip restauruoti pagrindinį kryžių. Idėja kilo nuvežti pusę tonos sveriantį kryžių į miestelį ir suvirinti pas vietos lietuvį namuose. Aišku, mums sunku įsivaizduoti, bet praktiškumui ribų nėra – dedam kryžių ant senuko motociklo, kryžiaus galas velkasi, tačiau Andrius kartu su vietos lietuviu pajuda link miestelio.
Vakarėjant planas galų gale įvykdytas – apima labai gera savijauta. Metalinis kryžius pastatytas, kapinės sutvarkytos. Grįžę į administraciją dar spėjame susiorganizuot transportą – „gazelka“ sunkvežimiuką. Aišku, teks sėdėti krovinių skyriuje, bet galėsime negaišdami laiko tęsti darbus jau ryte kituose kapuose.
Su vėjeliu judame į Moisą – apie dešimt kilometrų nepaprastai blogu keliu. Be galo smagu po ilgos darbo dienos sėdėti mašinos kėbule ir lėkti su vėjeliu. Sunku pagalvoti kaip dabar reikėtų kėblint tuos ilgus kilometrus.
Moisa – tai išnykęs kaimas, kur lietuviai buvo ištremti kirsti medžių. Judame per nuostabias pievas, nei namų, nei kaimų nematyt, tik miškai ir kalnai. Išsirenkame idealią vietą šalia upelio palapinėms statyti. Vos spėjame įsikurti prieš užklumpant tamsai. Naktis nepaprasto grožio, patekėjęs mėnulis nudažo visus kalnus sidabro spalva. Šalia mėnulio šviečia palydovas, bet sunku pasakyt, kuris tai šviesulys.
Rugpjūčio 7 d.
Moisa.
Rytas nuostabus. Atsibundame pievoje, kurioje milijonas žiogų, čirpimas nenustelbiamas... Mano užduotis užkurti laužą ir užkaisti arbatą ryte, bet dėl rasos užtrunku pusvalandžiu ilgiau nei planuota. Rytinis dušas dar šaltesniame upelyje nei prieš tai, manau, kokie 5 laipsniai.
Kolektyvas pajuda tvarkyti už penkių km esančių kapinaičių. Mes liekame su Simona prižiūrėt stovyklavietės. Diena neprailgsta, nes yra laiko susitvarkyti, išsidžiovinti ir išsiplauti rūbus. Kapinių mes su Simona nematę, tai nežinom kiek kolektyvas užtruks, o busim per toli, kad susisiektume racijomis. Visi grįžta visą dieną nevalgę, nusiplūkę tik apie 6 valandą vakaro.
Mes su Simona visą dieną sėdėję stovykloj norim ką nors veikt. Gal iki artimiausio miestelio? Aišku. Kiek kilometrų? Penkiolika? Einam. Gal ką sutiksim, paveš. Taip ir buvo. Pirmyn su miškovežiais, o atgal vietinis vaikinas parvežė visus tris ant motociklo. Pasiekėm kaimelį Čelutaj – rytoj pro čia reikės keliaut tolyn, į Zaigrajevą. Bevažiuojant į miestelį miškovežiu vairuotojas Jevgenij iš Jakutijos perspėjo, kad ateina lietingi orai. Bent dvi dienas lis ir stipriai. Tą patį patvirtino ir mus ant motociklo vežęs vaikinukas. Negerai…
Rugpjūčio 8 d.
Ryte pabudina žadėto lietaus garsas. Suderintas transportas neatvyko, nes keliai tapo nepravažiuojami. Ką darysi – teks kėblint patiems iki to pačio Čelutai kaimelio, o iš ten traukiniu tolyn. Oras atšalo, keliu einant kojos sminga į purvą, balos didžiulės, jas reikia apeiti. Galų gale nusibeldus į kaimelį sužinome, kad paskutinis traukinys/autobusas jau išvažiavo, ir mums nežinia, ką daryt. Parduotuvės, po kurios stogeliu apsistojome, pardavėja parekomendavo paprašyti mokyklos direktoriaus Ivan Michailovič pagalbos. Tačiau jo mašinai esant per silpnai liūčių nuniokotiems Sibiro keliams, jis mums suorganizavo medkirčių transportą, skirtą bet kokiam keliui. Tačiau mums sušalusiems ir šlapiems tai vienas džiaugsmas. Svarbu stogas yra.
Kažkaip dar sugebėjome išprašyti, kad leistų sustoti šalia miestelio esančiose kapinaitėse, mat jose pastatytas paminklas lietuvių tremtiniams. Darbo nedaug, bet kryžius nuvirtęs, marmurinė lenta suskilus. Greit sušokame ir sutvarkome aplinką kol vairuotojas mūsų laukia. Tolimesnis taškas - valstybiniai svečių namai rajono centre, 10 000 gyventojų turinčiame Zaigrajeve. O ten vakarienė valgykloje ir kt. malonumai.
Rugpjūčio 9 d.
Lyja. Visa diena praleista Zaigrajeve, dienoraščių rašymas, rūbų džiovinimas.
Lietus šniokštė nepaliaudamas.
Rugpjūčio 10 d.
Ryte judame traukiniu į Ilką. Ten vienos didžiausių mūsų aplankytų kapinių. Jos prisiglaudusios prie vietinių, todėl iš visų pusių apdėtos šiukšlėmis ir kitaip nustelbtos. Mūsų tikslas jas išvalyti ir pažymėti. Išlikę keli paminklai įspūdingais užrašais. Viduryje tremtiniams pastatytas kryžius ant pakylos. Darbo pakaks visai dienai. Apipjaustyt medžius, išnešt sudegint šiukšles, nudažyt kryžius ir supilt antkapius.
Aš einu į šalia esantį miestelį parnešt dažų su teptukais. Miestelis baisus, nors matosi, kad kažkada buvęs didingas sovietmečio rajono centras. Darbus pabaigiame prieš 6 vakaro. Kapinės vienos didžiausių kokias iki šiol radome. Apie šimtą lietuvių kapų. Kai kurie antkapiai su labai įsimintinais užrašais. Kaip kad: „Praeivi, Kas tu - aš buvau, kas aš - tu būsi. Nepamiršk“. Be galo pritrenkiantis užrašas, bent man. O nuostabiausia, kad man galvoje užsilikę, kad praėjusiais metais ekspedicija rado panašų užrašą tik už kelių tūkstančių kilometrų… Skambėjo panašiai taip „Praeivi, kas aš buvau - tu esi, kas aš esu - tu būsi“.
Pabaigus tvarkyti kapines Gintautas siūlo judėti 50 km. per kalnus link Verchnije Taltsi kaimo. Dvi dienos žygiavimo po dienos darbo, tuo labiau saulė jau leidžiasi. Susiorganizuojam transportą ir, sutaupydami kelias dienas ir jėgų, apvažiuojam kalnus aplink, tiesiai į Chondagai kaimelį apie 120 km. nuo Ilkos.
Miestelis mus pasitinka be galo svetingai. Kiekvienas sutiktas gatvėje praeivis nori mums padėti. O vaikams tai išvis metų įvykis. Mums įsikūrus jie padeda susinešti malkų ir susikurti laužą. Ši naktis beveik bemiegė nes vietiniai nekviesti „svečiai“ nenustoja mūsų lankyti iki pat paryčių.
Rugpjūčio 11 d.
Ryte Gintautas pareiškia, kad kapinės daugmaž prižiūrėtos, tai mums ne per daug ką daryti belieka. Dar nežinojom, kad ši diena praeis labai turiningai. Ryte apsilankę vietiniai papasakoja apie viduryje miškų buvusią 17 kirtavietę, kurioje dirbo ir gyveno būrelis lietuvių. Ten buvę mažo kaimelio ir anot vietinių lyg kažkas matė ir kapinaites. Taigi draugiškų vietinių suorganizuotas gidas ir vairuotojas su džipu veža mus kelis link kirtavietės ieškoti buvusio kaimo.
Po neilgų ieškojimų gan pribloškiantis vaizdelis. Apie 60 metų niekieno neaplankytos kapinės. Nedaug kas išlikę, tik suvirtę kryžiai ir apaugę medžiais kapai. Šios kapinės – vienos labiausiai sunykusių. Tačiau vis dar stovi keli metaliniai kryžiai, nepaprasto grožio ir išradingumo kūriniai. Akį traukia ant žemės suvirtę ir spygliais apkritę mediniai kryžiai. Nufotografavę ir pasižymėję vietą žemėlapyje turime grįžti į stovyklavietę.
Parvykę atgal sutinkame turbūt mums labiausiai padėjusį vietinį. Jis mums besąlygiškai siūlėsi padėti, nes anot jo, tai buvo jo tėvo paskutinis noras prieš mirtį – padėti tremtinių anūkams, jei jie atvažiuos aplankyti kapų. Stebėtinas žmogaus gerumas. Jis pasižadėjo pervežti su savo žaliu „žiguliuku“ pusę kolektyvo į kitą stovyklą už gerų 10 km. miško keliais. Taip pat parodyti dar vienas lietuvių kapines už 15 km., pavadinimu Moiga. Ten nuvykusi tik dalis grupės labai nusivylė pamatę kapines sudegusias ir beveik išnykusias. Tačiau neturėdami laiko jie tiesiog įsiamžinę paliko kaip radę.
Trūkstant laiko mūsų tikslams įvykdyti nusprendėme keliauti į naują stovyklavietę dar vakare ir bandyt padirbėti naujose kapinėse. Šios kapinės - bene didžiausią įspūdį palikusios lietuviškos kapinės, papuoštos 8 metrų aukščio kryžiais. Tikrai pritrenkiantis vaizdas – kryžių masyvumas ir dar išskaptuoti iš maumedžio užrašai ant jų. Vakare prie laužo aptarę situaciją sugalvojame planą, kad reikėtų padalinti grupę į dvi dalis ir bandyti sutvarkyti abi kapines – šalia esančias su dideliais kryžiais ir kartu sugrįžti į Moigą, sudegusias kapinaites viduryje taigos.
Rugpjūčio 12 d.
Kadangi, anot grupės "parodymų", Moiga daug prasčiau atrodo, judėsime jų tvarkyti keturi vaikinai. Moiga per toli, reikia grįžti iki Chondagai kaimelio pėstiems ir bandyti susirasti vietinį, kuris nuvežtų į kapines. Laiko nedaug, tad reikėtų ir benzininio pjūklo darbams paspartinti. Darbus Moigoj baigiame kaip suplanuota. Kapinaitės tikrai vertos dėmesio - ant aukšto kalno, o aplink visur sudegę ir suvirtę medžiai. Išlikę nedaug, trys metaliniai kryžiai…
Prisijungiame prie pagrindinės grupės kaip tik laiku. Metas judėti link kaimelio, kur mūsų turi laukti transportas į Ulan Ude. Ekspedicija baigta...
Vairuotojas stipriai vėluoja, tai turime laiko pirmą kartą išsimaudyti didelėje upėje Uda. Mūsų maisto ir gėrimų resursai visai išsekę, tai pietūs niekam tikę…. Užgeriam vandeniu iš upės, kuri atrodo ne švariau nei Neris Vilniaus centre. Vairuotojas gerokai vėluoja.
Rugpjūčio 13 d.
Prabundam viešbutyje Ulan Ude. Bandysime pasiekti Baikalo ežerą. Apsipirkimai, pasiruošimai. Pagaliau prie Baikalo - didelės jūros. Bet kaip nekeista – gėlo vandens. Bangos apie metro aukščio.
Rugpjūčio 14 d.
Prabundam prie Baikalo. Nusprendžiam išsikepti šašlykų tiesiai ant kranto. Nerealaus skanumo…
Judame atgal link Ulan Ude. Pakeliui vairuotojas parodo vieną gražiausių krantų, su dideliu ir smėlėtu skardžiu. Vanduo atrodo be galo skaidrus. Nusprendžiame maudytis, tačiau vanduo labai šaltas. Turbūt kokie 5 laipsniai šilumos. Tik vėliau pamatau, kad daug kas mieste nešioja marškinėlius su užrašais: „Maudžiausi Baikale – vidutinė vandens temperatūra +3C!“
Rugpjūčio 15 d.
Skrendam link Maskvos.
Naktinis traukinys link Lietuvos.
Tomas Janušas,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Buriatijos Respublikoje dalyvis
