Tolimas kelias saulės nušviestas
Laukia savo skubančio žmogaus...
Šią dainą prisiminiau ekspedicijai jau einant į pabaigą, kai permąsčiau iš naujo visą mūsų kelionę. Ir iš tikro mūsų kelias buvo nušviestas saulės – žmonių, kurie taip nuoširdžiai stengėsi mums padėti, o mes taip skubėjome į tolimąjį Kazachstaną, pagerbti tuos, kuriems visi turėtume būti dėkingi už tai, kas esame šiandien.
-1 diena-
2009 m. liepos 8 d. (trečiadienis)
Dar liko valanda iki tol kol reiks pajudėti. Kuprinė, sukrauta ir atremta į sieną, laukia manęs. Svoris truputį gąsdina, bet ir taip kol kas viskas atrodo truputį baisu. Visą šią savaitę mintys galvoje liejosi, o šiandien kažkaip neįtikėtinai ramu. Žinau, kad šito norėjau jau labai seniai ir žinau, kad esu pasiryžus eiti iki galo. Ir ši tyla prieš audrą – visai maloni, juk tuoj viskas įsisuks kaip karuselėje.
Po truputį visi susirinkome LiJOT biure. Pirmieji pašnekesiai kiemelyje, pirmosios visos komandos nuotraukos ir mes su kuprinėmis jau traukiame link Vilniaus geležinkelio stoties, kur tuoj turi įvykti spaudos konferencija. Toks didelis žmonių dėmesys ne tik maloniai nustebino, bet ir įpareigojo dar atsakingiau pažvelgti į tau patikėtą užduotį.
Prieš 17 val. pajudėjome link traukinio, dar kartą apkabinome savo artimuosius, atidavėme duoklę žurnalistams ir vienas po kito sulipome į traukinį. Traukiniui pajudėjus susėdome pasidalinti įspūdžiais ir pirmą kartą drauge išgerti kavos.
Jau pirmosiomis kelionės valandomis buvome maloniai nustebinti. Kartu su mumis, tuo pačiu traukiniu vyko ir Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje p. Antanas Vinkus. Jis aplankė mus mūsų kupė ir pakvietė vakarienės. Susirinkę traukinio restorane visi neslėpėme malonios nuostabos ir džiaugsmo, jog pats ambasadorius mums skyrė dėmesį.
Po vakarienės dar kartą susirinkome visi, atsirado ir pirmosios pravardės, kurios ir pasibaigus ekspedicijai niekur nedingo.
-2 diena-
2009 m. liepos 9 d. (ketvirtadienis)
Rytas prasidėjo su muzika, kuri skambėjo iš kupė kolonėlių. Buvo likus valanda iki Maskvos – pats metas pradėti ruoštis. 9 valandą vietos laiku mus pasitiko Lietuvos ambasados autobusiukas, kuris nuvežė mus į ambasadą. Buvome pakviesti į priėmimą pas ambasadorių. Po to ambasadorius pakvietė papietauti ambasados valgykloje. Toks rūpestis net truputį glumina, lyg būtume ne paprasti “studenčiokai”, bet labai svarbūs asmenys.
Po to pasivaikščiojome po Maskvą. Turiu pripažinti, jog ji iš tiesų graži ir man patiko. Apžiūrėjome garsiausius statinius.
Kelionė į oro uostą užtruko 2 val. 30 min. Kamščiai čia žlugdantys. Dar truputį ir mes jau skrendame į mūsų tikslą – Kazachstaną. Pagaliau!
-3 diena-
2009 m. liepos 10 d. (penktadienis)
Anksti ryte nusileidome Almatoje. Mus pasitiko Lietuvos ambasados Kazachstane trečiasis sekretorius Deividas. Apsistojome viešbutyje, kurį jau buvo užsakius ambasada. Iš karto išsiskirstėme po savo kambarius, bemiegė naktis neleido apie save pamiršti. Su Vilte nusprendėme išsimaudyti vėliau ir sugulėme į lovą. Užsistatėme žadintuvą, nes 12.30 turėjome visi susirinkti apačioje ir eiti į susitikimą su ambasadoriumi. Dar prieš užmigdamos nusprendėm, kad visiškai nesinori miego, bet prireikė tik 5 minučių. Mus pažadino telefono skambutis. Atsiliepus išgirdau Rasos balsą, klausiantį, kur mes. Buvo jau 7 minutės po pusės. Tikriausiai dar nesame taip greitai apsirengusios ir nusileidusios žemyn. Taip stipriai užmigome, kad net nesigirdėjo žadintuvo. Po šios pamokos užsistatydavome visus įmanomus žadintuvus.
Lietuvos ambasada man labai patiko – maža ir jauki. Susitikome su ambasadoriumi ir apžiūrėjome pastatą. Vėliau, 18 valandą laukė susitikimas su vietos lietuviais. Susitikimas po oficialiosios dalies persikėlė į lietuvių pamėgtą vietos lauko kavinukę. Prisiragavome avienos šašlykų ir svarbiausia pasveikinome mūsų Marių su gimtadieniu. Kai vaikinai pirmi išvažiavo namo, merginos vakarą pabaigė šokiais, nes kitaip mūsų niekas nenorėjo išleisti. Pradžia visai smagi.
-4 diena-
2009 m. liepos 11 d. (šeštadienis)
12 valandą išvykome iš Almatos. Nuo karščio gelbėjo tik atidaryti langai, o išlipus iš autobusiuko būdavo sunku išbūti ilgėliau saulėje. Kelionė truko apie 9 – 10 valandų, nuvažiavome 620 km. Balshašą pasiekėme jau sutemus. Tik įvažiavus į miestą mus pasitiko vario tvaikas iš šalia esančios gamyklos.
Įsikūrėme ir išėjome pasivaikščioti po miestą. Balchašas iš tikro nėra labai didelis. Man pasirodė, kad čia yra tik dvi pagrindinės gatvės. Profesorius mus nuvedė parodyti kultūros namus, kuriuos pastatė lietuviai. Tarp šių lietuvių buvo ir Algio tėtis. Iš karto matosi, kad čia padirbėjo mūsų tautiečiai. Skulptūros ir kiti apipavidalinimo darbai atlikti itin preciziškai ir po šitiek metų jie vis dar puikios kokybės.
Važiuojant mus visus nustebino šių žmonių kultūra. Vienoje gatvės pusėje stovi kaimas – sutriušęs, sugriuvęs, pastatytas iš to, ką turi. Kitoje pusėje maži įtvirtinimai, rūmai – kapinės. Tokia yra musulmonų tradicija. Nors aš iš tikro nelabai suprantu, kaip žmonės gali gyventi prastesniame name, negu jo būsimas kapas. Labai įdomu, nors kelionės gale mes jau nustosime tuo stebėtis.
-5 diena-
2009 m. liepos 12 d. (sekmadienis)
Mano diena buvo sugadinta jau nuo ankstyvo ryto. Vakarykštė vakarienė nieko gero nepranašavo. Nusileidome pusryčiauti arba tiksliau - pasėdėjau drauge su visais, kol jie valgė neaiškios kilmės kiaušinienę. Džiaugsmą, kad jau pagaliau prasidės tikrieji darbai temdė vis labiau prastėjanti savijauta. Po to, kai aplankėme Balchašo kultūros namus, nusprendžiau grįžti atgal. Pabijojau komandai pridaryti rūpesčių, nes jau jaučiau, kaip dinginėjo ryšys su aplinkiniu pasauliu. Grįžau ir užmigau. Vakare jau pradėjau pykti ant savęs, kad apsinuodijau maistu būtent šiandien ir negalėjau visko pamatyti. Vėliau dar gavau žinutę iš Rasos, kad grįžta Mažas (t.y. Mantas). Tiesą sakant naktį jis mus privertė rimtai sunerimti. Net iki galo nepamatavus jam temperatūros – ji jau siekė 39 laipsnius. Dėl to visi dar labiau pradėjo gerti vaistus nuo virškinimo ligų.
Užtat, visiems grįžus, galėjau pasiklausyti istorijų, ką visi šiandien pamatė ir nuveikė.
-6 diena-
2009 m. liepos 13 d. (pirmadienis)
Iš Balchašo išvykome anksti, apie 7 val. ryto. Kelionė užtruko apie 5 valandas, todėl daugiausia kelionės laiko visi miegojo. Tikriausiai prie to prisideda ir mūsų vakariniai pokalbiai. Apie pietus pasiekėme Karagandą, kur mus pasitiko Vitalijus Tvarijonas, Lietuvių namų įkūrėjas. Iš karto nuvykome ten. Namai labai jaukūs ir pilni lietuviškos dvasios. Atrodo, lyg nors trumpam būtum sugrįžęs namo. Pats miestas didelis, pastatytas ant anglies kasyklų. Pradžioje pasirodė truputį šaltas, bet vėliau supratau, kad čia viena iš jaukesnių vietų Kazachstane. Gal dėl žmonių, kurie mumis taip nuoširdžiai rūpinosi?
Iki vakaro turėjome dar šaunaus laiko, todėl ponas Vitalijus su sūnumi surengė mums mažą ekskursiją po Karagandą. Taip pat nusipirkome maisto vakarienei ir pusryčiams.
19 valandą į Lietuvių namus pradėjo rinktis žmonės. Šis susitikimas man labai patiko ir maloniai nustebino, jog lietuviai grįžta namo. Pavyzdžiui, ponia Viktorija jau pardavė savo namą ir skaičiuoja paskutines dienas Kazachstane – jos jau laukia Lietuva. Arba Stasys, kuris šiuo metu mokosi ISM, Vilniuje. Į Lietuvą jis grįžo šešiolikos, išmoko kalbą (ir turiu pasakyt, jog kalba puikiai) ir liko čia gyventi. Vaikino tėvai vis dar gyvena Karagandoje, bet jaunesni giminaičiai taip pat grįžta į gimtinę. Šiems jauniems žmonėms drąsos tikrai reikėtų pavydėti, nežinau ar aš būčiau tokia pasiryžus viską pradėti nuo nulio.
-7 diena-
2009 m. liepos 14 d. (antradienis)
Šiandien vykome aplankyti paminklo Spaske kalėjusiems lietuviams. Keistas jausmas apima, kai suvoki, kur tu stovi. Plynas laukas, su keliais paminklais ir išsibarsčiusiais vokiečių kryžiais. O tu stovi čia, po kojomis tau driekiasi tūkstančių žmonių kapavietė – be vardo, be pavadinimo, net nesurasi numerio, kuriuo kiekvienas iš čia atgulusių buvo pažymėtas. Atrodo, lyg kažkas norėjo šį faktą išbraukti iš mūsų istorijos knygų. O kam? Grupėje įsivyravo tyla. Visi vaikščiojo su savo mintimis, kartu atiduodami pagarbą tiems, kurie buvo pasmerktųjų sąrašuose.
Po kapinių aplankėme patį Spaską, arba tai kas liko iš jo. Važiuojant keliu nepasakytum, kad tykios kalvelės slepia vargo ir skausmo tvirtovę. Tik paėjus tarp jų radome barakų liekanas ir buvusio lagerio sienas. Nežinia, nuo ko jie slėpėsi, bet maskuotis jiems sekėsi. Barakai įleisti į žemę, sujungti ilgais koridoriais, siauri ir, kaip man pasirodė, šalti. Kai kuriuose dabar priaugę mažų medelių, krūmokšnių ir baisiausia – visur pilna šiukšlių. Niekam nerūpi. Dar tolėliau – karinė bazė. Pamatę mus iš karto prisistato karininkai, todėl judame tolyn.
Kita vieta – muziejus politinių represijų aukoms Dolinkoje. Muziejus vis dar kuriasi, tačiau ten dirbančios moterys pasirodė labai malonios. Jos mums papasakojo apie visus eksponatus, o vėliau palydėjo į Karlago centrą, iš kur vyko pagrindinis lagerių valdymas. Tikriausiai todėl ir Dolinkos pavadinimas čia taip simboliškai skamba – dalia, likimas... Kol kas šis pastatas yra rekonstruojamas, ruošiamasi čia įkurti muziejų. Gaila tik, kad po tinku užglaistomas ir jo autentiškumas. Čia apačioje žmonės buvo tardomi ir laikomi. Įeini į vidų ir pajauti, kaip šaltis pereina per visą kūną. Galbūt tai tik pastatas, plytų statinys, bet kai tik pabandai įsivaizduoti kas čia dėjosi prieš 70 ar 60 metų. Nejauku.
Mūsų gidė papasakojo vieną šio namo istoriją. Vienu laikotarpiu Karlage buvo per daug kalinių, todėl buvo nusiųstas prašymas į Maskvą su prašymu padidinti nušaunamųjų dienos limitą. Iš Maskvos atėjo leidimas su prierašu „didinti kiek prireiks“. Tai tik pavyzdys, kaip tuo metu nebuvo vertinama gyvybė. Su žmonėmis buvo žaidžiama lyg su marionetėmis, kurių niekam niekam nereikia.
Ekskursija turėjome sutrumpinti – vakare jau mūsų laukė traukinys į Džeskazganą. Tačiau dar aplankėme vaikučių kapines. Kapinaitės mažos, bet mums paaiškino, kad aptvertas tik simboliškas plotas – kapaviečių daug daugiau. Mažai jau čia išlikę paminklėlių, tik pavienės lentelės net metų neturintiems mažyliams. Net sunku įsivaizduoti, ką tokiems mažučiukams teko patirti ir koks liūdnai trumpas buvo jų gyvenimas. O dėl ko?
-8 diena-
2009 m. liepos 15 d. (trečiadienis)
Ryte pasiekėme Žeskazganą arba Džeskazganą (taip iš tikro ir nesupratau, kaip turi būti). Kelionė traukiniu nebuvo iš pačių lengviausių. Važiavome bendrame vagone, kur vietiniai į vieną vietą sėda po kelis. Mantas jau ne pirmą kartą mus visus stebina savo bendravimo sugebėjimais. Tikriausiai, jam čia pasilikus, visi greičiau išmoktų lietuviškai nei jis pats prakalbėtų gerai rusiškai. Dar mums teko budėti, nes vagystės čia labai dažnos.
Pasirinkau patį nedėkingiausią laiką tarp 4 ir 6 valandos ryto. Nori miego, o miegot negali. O dar tas supimas ir kvapas. Nors ar turiu teisę skųstis?
Stotyje mus pasitiko ir palydėjo iki mielo buto, iš kurio dabar padaryti svečių namai. Įsikūrėme. Nieko daugiau šiandien nuveikti neteko, išskyrus nedidelę ekskursiją po patį miestą, nes su valdžia pavyko susitarti tik dėl rytojaus. Ryt prasidės rimtesnis darbas – tvarkysim paminklą. Visi jau labai nekantrauja pradėti darbus.
-9 diena-
2009 m. liepos 16 d. (ketvirtadienis)
Šiandien iš pat ryto išvykome prie paminklo. Ten jau mūsų laukė darbininkai. Vaikinai atkasinėjo pamatus, o mes nuiminėjome tinką. Pradžioje darbas ėjo labai lėtai, nes neužteko įrankių. Tiksliau jų beveik nebuvo, todėl tinką nuiminėjome mušdamos jį akmenimis. Vienas akmuo subyra, tada imi kitą. Kai gavome įrankius, darbas paspartėjo kokius tris kartus.
Tvarkydami paminklą sulaukėme ir svečių, atvyko Kazachstano žiniasklaida. Šiemet jie kuria dokumentinį filmą Kingyro lagerio uždarymo jubiliejui paminėti.
Darbus teko baigti anksčiau, nes 17 valandą laukė susitikimas su miesto valdžios žmonėmis ir jaunimu. Iš tikro nelabai spėjome net nusiprausti normaliai, todėl į susitikimą nuėjome truputį murzini. Nesitikėjau, kad bus susirinkę tiek žmonių, bet tai buvo visai maloni staigmena. Truputėlį pabendravome, apsikeitėme pastebėjimais ir pasakojimais, kaip gyvena Lietuvos ir Kazachstano jaunimas. Viena kazachų porelė vėliau net užsuko pas mus į svečius.
-10 diena-
2009 m. liepos 17 d. (penktadienis)
Šiandien tęsėme paminklo darbus arba tiksliau pabaigėme tiek, kiek pajėgėme.
Dirbdama čia, plikoje stepėje, supratau kaip pasiilgau Lietuvos ir kaip man čia nepatinka. Nejaukus man šis miestas. Galbūt taip yra dėl to, kur mes esame. Kiekvienas miestas, kurį mes aplankome susikūrė lagerio papėdėje. Kai įvažiuoji į juos atrodo, lyg pakliūtum į skausmo, liūdesio, neišsipildžiusių vilčių debesį. Juk aplink mus vien tik kapai. Neišmatuoti, nesužymėti, nežinomi. Kažkada čia nebuvo geležinkelio ir gamyklų. Atrodo, lyg tokie gigantai čia būtų pastatyti vien dėl to, kad niekas nepastebėtų dulkėtų stepių kauburėlių, slepiančių šimtus liūdnų likimų. Ir tik čia toks vienišas stūkso paminklas, tarsi bandydamas atpirkti kaltes, tarsi norėdamas suteikti ramybę tiems, kurie niekada neatguls tėviškės žemėje. Bet kas stato tuos paminklus? Deja, ne tie, kurie laikė valdžios vadeles, o vaikai, vaikai buvusių kalinių ir tremtinių...
Ir šiandien pagalvojau, kad didžiausia mano svajonė būtų atsigulti pievoje ir klausytis kaip lietuviškai plazda medžių lapai. Arba tiesiog įmerkti pėdas į taip mylimą Baltijos jūrą. Geras jausmas suprasti, kiek ne daug iš tikro tau reikia. Dabar ir suprantu, kodėl močiutė kažkada pasakė, jog grįš tik į Lietuvą. Niekur kitur žolė šitaip nekvepia.
-11 diena-
2009 m. liepos 18 d. (šeštadienis)
11 valandą laukė susitikimas su Kingyro sukilimo dalyviu Igoriu Nikolajevičiu Pinčiukovu (tikiuosi nesuklydau su pavarde). Kartu su juo vaikščiojome po lagerį ir apžiūrėjome tai, ką dar buvo galima čia surasti. Parodė ir kur būta lagerio sienų, kur buvo moterų ir vyrų barakai, kur kaliniai kepdavo duoną. Taip pat parodė vietas, pro kurias sukilimo metu atvažiavo tankai. Papasakojo sukilimo istoriją, kaip užteko 12 tankų sutraiškyti beginklę minią. Žmonių kūnai buvo tiesiog sulyginti su žeme, taip juk paprasčiau...nuo tankų žuvo apie 1000 sukilimo dalyvių. Į žmones buvo šaudoma šimtasiūlėmis, išmirkytomis mazute.
Ir vis dėlto labiausiai mane nustebino vietiniai žmonės. Nelabai įsivaizduoju, kaip jie gali gyventi buvusiuose lagerių barakuose. Ir taip ne tik Kingyre, bet ir Dolinkoje. Pilna taisyklingai išrikiuotų gyvenamų barakų. Man atrodo, jog tokiame name aš net užmigti negalėčiau, o ką jau čia kalbėti apie gyvenimą. Nors...jeigu vėliau lageriuose buvo rengiamos vaikų stovyklos, gal ir gyventi čia žmonės gali?
Taip pat buvome pakviesti į Džeskazgano sporto rūmus, kur vyko karatė čempionatas. Čia mus pasveikino pats meras ir įteikė po kupranugario suvenyrą.
Vakare laukė kelionė atgal į Karagandą. Šį kartą vaizdas traukinyje buvo daug šviesesnis. Visas vagonas buvo pilnas vaikų ir moterų. Gal dėl to visi draugiškai padainavome lietuviškas dainas, nors ir nemokame jų iki galo visų, bet smagu kažką nuveikti kartu.
-12 diena-
2009 m. liepos 19 d. (sekmadienis)
Ryte pabudome Karagandoje. Papusryčiavome ir iš karto išvykome į bažnyčią, ieškoti lietuvių. Pačių lietuvių neradome, tačiau pavyko sutikti žmonių, kurie pažįsta lietuvius. Gavome jų kontaktus. Rasa (mūsų žurnalistė) iš karto paskambino vienai močiutei ir pasiūlė susitikti. Deja, ji nenorėjo susitikti (nors kitą dieną vis tiek pavyko ją pakalbinti). Iš tikro galima suprasti ją. Senolė sau ramiai gyveno savo gyvenimą, kol netikėtai, lyg iš giedro dangaus nusileidžia būrys lietuvių ir nori su ja pakalbėti apie 60 metų senumo įvykius. Daugelis iš pradžių nenorėtų nieko girdėti apie tai. Juk per skaudu, o atrodo ir sielos žaizdos jau apgijusios. Galiausiai nėra taip lengva sugrįžti į senus prisiminimus, kurių gal net pats nenori prisiminti, o čia dar prašo papasakoti grupelei jaunuolių, nelabai ką ir suprantančių apie sunkų gyvenimą.
Mišios bažnyčioje buvo labai jaukios, gal dėl to, kad jau pasiilgau namų? O ten dauguma išvykę iš savo namų, tarsi bendras ilgesys būtų čia įsikūręs. Bažnyčia – katalikiška, įkurta kunigo Albino Dumbliausko. Kaip supratau, jis atvyko į Karagandą jau po karo ir taip subūrė ne tik lietuvius, bet ir katalikus.
Pajudėjome link kapinių. Kapinės didelės ir mus labai nustebina betvarkė. Kapai aptverti aukštom tvorelėmis, praėjimų beveik nėra. Atvykę pastebėjome nuo kapo nueinančią laidotuvių procesiją. Prasilenkėme su jais, apžiūrinėdami kapus. Visi lyg įbesti sustojo prie ką tik palaidoto lietuvio kapo. Merginos dar spėjo pagauti paskutinius laidotuvių procesijos dalyvius, gavo velionio motinos kontaktus. Mes tikėjomės rasti lietuvių kapus, bet nesitikėjome pakliūti į lietuvio laidotuves. Dabar iškilo dilema – kada skambinti motinai? Šiandien skambint nedrąsu, nesinori dar labiau įskaudinti, bet ar iš vis turime teisę dabar lįsti į akis?
Jau kelinta diena manęs neapleidžia slogi nuotaika. Tik lietuvių namuose truputį atsigaunu, ten kažkaip sava, o kitur – labai liūdna. Vakare varčiau lietuviškas knygas. Radau knygą apie tremtinius, su jų istorijomis, skaudžiomis ir netikėtomis. Už akių užstrigo eilutės „Jaunystė mūsų nuplaukė su sėliais/ Ir liko Šiaurėje sušalusiu ledu...“. Tokiais momentais pagalvoji, koks esi laimingas, nes šiandien gali pats nuspręsti, ką veiksi rytoj. Mes pykstam ant kažko, bet net nesusimąstom, kad vos panorėjus galime viską pakeisti, daryti kitaip. O mūsų seneliai to negalėjo, negalėjo baigti mokslų, negalėjo siekti savo svajonių, turėjo taikytis prie likimo diktuojamų sąlygų.
-13 diena-
2009 m. liepos 20 d. (pirmadienis)
Ryte su Rasa (ne žurnaliste) gaminome pusryčius. Apsimiegojus tai sekas daryti daug lėčiau. Visi kartu papusryčiavę išvykome į kapines, ieškoti lietuvių kapų ir nors kiek pabandyt juos aptvarkyt. Kaip jau minėjau, kapinės labai neprižiūrėtos. Pasidaliname grupelėmis ir “šukuojame” viską išilgai. Eiti sunku, brauniesi per aukštą žolę ir tvoreles. Galiausiai pasijauti lyg būtum labirinte.
Mes radome penkis vienus šalia kitų palaidotus lietuvius. Be įrankių tvarkyti nėra taip paprasta. Mums pasisiūlo padėti kapinių prižiūrėtoja, gauname įrankius. Ateina žinia, kad Marius ir Svaras rado labai gražų lietuvio kapą. Jei neklystu, antkapio šonai išpuošti ąžuolo lapais. Kapinėse man truputį nejauku – kiekvienas antkapis turi po įstiklintą nuotrauką. Pamatyti ten suaugusius dar nėra taip baisu, bet vaikus...keistas paprotys.
Po pietų Profesorius, Neringa ir Rasa (žurnalistė) išvyko susitikti su močiutėmis. Mes nevykome, nes nesinori išgąsdinti. Bent jau aš pasimesčiau, jei į mano namus įsiveržtų tokia didelė kompanija. Vakare merginos grįžo pilnos įspūdžių ir pasakojimų. Buvo labai įdomu išgirsti aplankytų lietuvių istorijas.
Labai smagu vaikščioti mieste. Visi domisi iš kur mes ir kokia kalba šnekame. Jau pripratome, kai žmonės sako „O Lietuva! Aš ten tarnavau – Rygoje“. Todėl į tuos, kurie iš tikro tarnavo čia, žiūrime nepatikliai.
Vakaras baigėsi pirtyje su kazachiška arbata, kuri gaminama iš keturių skirtingų juodų arba žalių arbatų. Po to visi susėdome terasoje ir šnekučiavomės, kol galiausiai viskas peraugo į ilgą ilgą diskusiją apie įvairius socialinius reiškinius.
-14 diena-
2009 m. liepos 21 d. (antradienis)
Atsikėliau anksčiausiai, todėl pradėjau ruošt pusryčius. Išvažiuoti turėjome 9 valandą, bet daugumai taip anksti keltis buvo itin sunku. Pasirodo vakarykštė diskusija užsitęsė iki 4 valandos ryto.
Sutartu laiku mūsų laukė autobusiukas. Atsisveikinome su Vitalijumi Tvarijonu ir jo sūnumi, padėkojome už prieglobstį ir rūpestį ir pajudėjome link Astanos.
Astanoje mus pasitiko Antanas Petrauskas, Lietuvos ambasadoriaus Kazachstane patarėjas. Jis mus lydėjo iki ALŽYR – moterų lagerio, kuriame yra įkurtas muziejus. Už muziejaus driekiasi ilgas memorialinis paminklas su visų moterų pavardėmis. Vėl ieškojome lietuvių, kol galiausiai gavome sąrašą čia kalėjusių lietuvių moterų.
Vėliau turėjome truputį laisvo laiką Astanoje. Truputį pasivaikščiojome, paieškojome kumyso (kumelės pienas) ir arklienos. Metas jau pagalvoti apie lauktuves.
-15 diena-
2009 m. liepos 22 d. (trečiadienis)
10 valandą mus pasiėmė ponas Antanas ir išvežė aprodyti miesto. Pirmiausia nuvykome apžiūrėti Auksinio žmogaus Nacionaliniame muziejuje. Tada vykome į muziejų po atviru dangumi, kur sumažintas stūkso Kazachstanas. Astanos koncertų salėje galėjome ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir pamatyti filmuką apie Astaną. Perėję gatvę patekome į architekto Norman Foster piramidę. Iš išorės tikrai nieko ypatinga, bet vidus, turiu pripažinti, paliko įspūdį. Galiausiai pakilome į bokštą, kur atsivėrė visa Astanos panorama.
Po to visi pasivaikščiojome po turgų. Su Vilte išleidome paskutinius pinigus ir grįžome į viešbutį. 3 valandą ryto mūsų lauks autobusiukas ir išvažiuosime į oro uostą. Todėl reikia dar išnaudoti tas kelias likusias valandas miegui.
-16 diena-
2009 m. liepos 23 d. (ketvirtadienis)
8 valandą ryto nusileidome Maskvoje. Čia mus pasitiko ambasados autobusiukas. Vėl nuvykome į viešbutį, susitikome su ambasadoriumi, kuris pakvietė mus papietauti ambasados valgykloje. Iki pietų likus porai valandų išėjome pasivaikščioti. Netyčia radome turgelį, kuriame pardavinėjo įvairiausių sausainukų, bandelių ir panašiai. Tad apsisaldinę grįžome į ambasadą ir po pietų tik prigulę užmigome iki pat to laiko, kai reikės keliauti link traukinio.
Jau laukiu nesulaukiu namų. Ir visi mes čia taip. Ilgiesi visko nuo maisto, oro iki artimųjų. Traukinyje buvo labai smagu važiuoti. Iš karto jaučiasi, jog čia lietuviška dvasia. Visi kartu padainavome, dar kartą ir jau tikriausiai paskutinį.
Šių momentų tikriausiai labiausiai pasiilgsiu - kai atsipalaiduoji ir dainuoji iš širdies, o pro vagono langus keičiasi vaizdas ir žalia spalva tik sodrėja. O man žaliausia Lietuvoj.
-17 diena-
2009 m. liepos 24 d. (penktadienis)
Paskutinės minutės traukinyje. Jau pasiekia pirmieji draugų skambučiai. Jau matai geležinkelio stotį, dar truputį...būriuojasi pažįstama minia. Visi neramiai dairosi ten, o mes čia. Atrodo skiria tiek ne daug – tik stiklas, bet dabar tai prilygsta amžinybei. Palaukiame kol išlips kiti keleiviai, nenorim jiems trukdyt ir pajudame link išėjimo. Dar truputį ir išgirstam džiugius šūksnius. Taip, mes jau namie.
Ir šiandien, kai rašau paskutinį sakinį labai apgailestauju, kad niekada jau negalėsiu papasakoti apie šią ekspediciją vienam žmogui, kuriam pirmiausia norėjau pasigirti ir kuri tikriausiai geriausiai iš visų būtų supratus šią misiją. Apie šią netektį sužinojau tik grįžus ir iki šiol tuo negaliu patikėti.
Ir kaip jau kažkas sakė, ekspedicija baigėsi – misija tik prasideda.
Indrė Reiponaitė,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Kazachstano Respublikoje dalyvė
