Pirma diena (07.08.)
Liepos 8d., 17.00 val., traukinys pajuda. Prasideda ekspedicija. Išvažiuojam atstovauti Lietuvą tolimajame Kazachstane. Paskutiniai apsikabinimai su artimaisiais ir traukinys pradeda tolti nuo stoties.
Galva pilna įvairiausių minčių. Supranti, kad pats savo noru ir su dideliu pasiryžimu važiuoji ten, kur kažkada žmonės buvo vežami per prievartą, nežinodami, nei kur važiuoja, nei dėl ko... Supranti, kad gavai išskirtinę progą pamatyti ir prisiliesti savo rankom prie mūsų visų tautos istorijos ir, tuo pačiu, jauti didžiulę atsakomybę ant savo pečių.
Sutapimas, bet traukiniu kartu važiuoja ir Lietuvos ambasadorius Rusijoje. Buvom pakviesti draugiškam pasisėdėjimui su ambasadoriumi traukinio restorane. Maloniai pabendravę neoficialioje aplinkoje išsiskirstėme po savo kupė. Mūsų kupė – vien vyriška kompanija. Na, dar Raselė buvo (ją jau beveik kaip savą „užskaičiau“...). Visą vakarą ir pusę nakties vyko diskusijos bei švietėjiško pobūdžio pamokėlės, kurias vedė Profesorius [red. past. – Algis Vyšniūnas, ekspedicijos vadovas] apie žiauriuosiuos trėmimus ir tautos naikinimą.
Antra diena (07.09.)
Po 14 valandų kelionės ryte atvykome į Maskvą. Pasitiko Lietuvos ambasados vairuotojas ir nuvežė visus į ambasadą. Buvau truputį nuvargęs, tad vangiai sukiojau galvą apžiūrinėdamas Maskvą pro „busiko“ langą. Po gan ilgos kelionės traukiniu nusiprausėme ir visi drauge patraukėme link ambasadoriaus A.Vinkaus kabineto. Buvome labai šiltai sutikti ir padrąsinti, kad tokia maža grupelė atrinktųjų važiuoja į tokią didžią savo istorine verte ekspediciją. Po susitikimo patraukėme pamatyti Raudonosios aikštės, nes skrydis į Kazachstaną tik vakare.
Iki oro uosto važiavome apie tris valandas. Supratau, kad Vilniaus kamščiai palyginus su Maskvos – vienas juokas. Pasiekę oro uostą pradėjome „pakuoti“ savo kuprines – dėti į maišus ir vynioti lipnia juosta, kad niekam nekiltų noras pasikuisti po svetimus daiktus. Skrydis truko beveik penkias valandas...
Trečia diena (07.10.)
Mes jau Kazachstane! Dėl trijų valandų skirtumo atskridome labai anksti ryte. Vėl buvome labai nustebinti, kai mūsų atvyko pasitikti Lietuvos ambasados darbuotojas Kazachstane. Visus nuvežė apsigyventi, pailsėti ir atsigauti po skrydžio. Taip pat buvome pakviesti į susitikimą vidurdienį su ambasadoriumi. Aprodęs ambasadą, jis mus pakvietė pietų.
Po pietų turėjome šiek tiek laiko apžiūrėti Almatą t.y., iki susitikimo su Kazachstane gyvenančiais lietuviais. Buvo labai miela sutikti tautiečius nutolus nuo gimtosios žemelės daugybę kilometrų.
Beje, susitikime dalyvavę lietuviai nebuvo nei tremtiniai, nei politiniai kaliniai, taigi, savo noru čia atvykę dirbti.
Ketvirta diena (07.11.)
Išaušo dar vienas saulėtas rytas... Pro langą pasigrožėję kalnų peizažu ir susidėję daiktus patraukėme link Balchašo. Laukė smagi kelionė nedideliu autobusiukiu... Daugiau kaip 600 km ir 10 valandų vien dykvietės. Kur tik akys pažvelgdavo – visur lygu, lygu ir gelsvai pilka.... Tik retkarčiais kur ne kur pasirodydavo koks didesnis kauburiukas ar pro šalį, išdidžiai sukdamas ratus virš savo beribių teritorijų, prasklęsdavo erelis.
Kad laikas neprailgtų – dainas traukėm. Kai išdainavom visas žinomas ir nežinomas lietuviškas dainas – patys kūrėm.
Balchašas pasitiko mus su tamsa.... Ir su juodais dūmais iš vario rūdos gamyklos.
Penkta diena (07.12.)
Rytą keliamės su gera nuotaika, užvalgome ir patraukiame link katalikų bažnyčios tikėdamiesi sutikti tremtin išvežtų ir negrįžusių atgalios lietuvių... Atvažiavom ir per vėlai, ir per anksti, nes vienos mišios jau baigėsi, o kitos tik po 2 valandų. Pasitarus su Profesorium, patraukėm link Balchašo muziejaus, ten ant durų radom spyną ir užrašą, kad muziejus restauruojamas. Šalia buvo vietinis turgus, todėl nusprendėme ta proga pažiūrėti, ką vietiniai ten pardavinėja ir ko būtų galima įsigyti... Į minią įsimaišyti nepavyko, visi pastebėdavo, kad esame ne vietiniai ir pradėdavo šūkaut ir siūlyt savo prekes.
Laiko buvo nedaug, nes turėjom dar susitikti su vietine žurnaliste, kuri mus palydės iki Balchašo lagerių ir kitų vietų, susijusių su politiniais kaliniais. Susitikome miestelio centre prie dabartinių kultūros namų. Anksčiau ten buvo metalurgų rūmai, kuriuos pastatė lageriuose kalėję žmonės. Tarp jų buvo ir nemažai lietuvių.
Atėjo metas grįžti į bažnyčią. Paklausę mišių, pradėjom klausinėti, gal kas nors pažįsta Lietuvių ar, galbūt, net yra čia, bažnytėlėj... Ir štai, pro duris lydima anūkės išeina Onutė. Pašnekesys truko apie pusę valandos, visi „apstoję“, net nemirksėdami klausėme jos gyvenimo istorijos iš tų baisių laikų, kai jai teko kalėti lageryje ir prievarta dirbti nežmoniškus darbus...
Toliau patraukėme link Kounrado lagerio, kur buvo kalinami prasižengę kaliniai. Kounrade buvo volframo ir molibdeno kasyklos, todėl ypač buvo pavojinga dirbti, nes žmones padirbę mėnesį ar kelis, buvo pervežami į kitą lagerį, ten ir numirdavo. Iš paties lagerio jau nieko nebelikę, tik griuvėsių krūvos. Net didžiulės tvoros, kažkada čia stovėjusios ir skyrusios žmones nuo laisvės, jau nebėra...
Diena dar nesibaigė, todėl turėjome aplankyti dar keletą kapinaičių. Įžengus į kapines iš pradžių pasidarė nejauku: aukštos tvoros, metaliniai paminklai. Visai kitaip, nei yra įpratusi akis matyti Lietuvoj.
Suradome vos pora Lietuvių kapų. Juos sutvarkėme.
Šešta diena (07.13.)
Ankstus rytas, kažkas stipriai beldžia į duris... Pramiegojom.... Staigiai su kolega Marium šokam iš lovų, puolam dėtis daiktų... Dar taip greitai kuprinės niekada nebuvau susidėjęs. Nusileidžiam į apačią, jau visi susėdę „busike“ laukia mūsų. Pajudame link Karagandos.
Dykvietę keičia stepė, po truputėlį gamta iš geltonai pilkos darosi žalesnė. Vietomis matome dideles arklių bandas klajojančias po stepę. Kelias nėra tolimas vietiniais atstumais, viso labo tik 400 km.
Pravažiavus miesto patikros postą, mus pasitinka Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vitalijus Tvarijonas. Jis palydėjo mus iki lietuvių bendruomenės namų, kuriuos pastatė savo lėšomis. Viduje namelio sutalpinta tarytum visa Lietuva: ant sienos lininė drobė, kurioje išaustas himnas, lentynose daugybė knygų apie Lietuvos istoriją, ant vienos sienos kabo Gedimino stulpai, ant kitos – Lietuvos herbas. Ar rastum lietuvių namuose tiek atributikos?
Vakare Vitalijus buvo suorganizavęs susitikimą su bendruomenės nariais – daugiausia tremtinių vaikais ir anūkais. Turėjome labai malonų pasisėdėjimą prie arbatos. Visi pasakojo savo gyvenimo istorijas, kaip ir kodėl likimas taip susiklostė, kad būtent jiems teko atsidurti taip toli nuo Lietuvos.
Pasidaro labai graudu, kuomet supranti, kad kažkuri dalis žmonių atlaikė visus tuos sunkumus, lagerių žiaurumą, maisto nepriteklių, bet nebesurado jėgų pargrįžti atgal į gimtus namus. Mūsų tauta buvo tiesiog išdraskyta.
Septinta diena (07.14.)
Puikiai išsimiegojau lietuvių bendruomenės namuose. Ryte patraukėme stalinizmo aukų keliais. Pirma stotėlė buvo Spasko laukas, kuriame kaip spėjama yra palaidota iki 50 000 žmonių. Tikslus skaičius nežinomas, nes į vieną duobę kartais būdavo suverčiami ir keli lagerių kalinių kūnai... Pamačius tokį lauką, net kvapą užima, aptvertoje teritorijoje matosi nedideli kauburiukai, kurie mini laidojimo vietą, ir nieko daugiau – nėra nei kryžiaus, nei lentėles, nei jokios kitos žymės, kuri galetų pasakyti, kas ten giliai po žeme palaidota...
Šiuo metu lauke stovi keliolika paminklų, kuriuos pastatė skirtingos šalys atminti savo tautos žmonėms. Dar visai neseniai čia buvo padarytas tankų poligonas, ant žmonių kapaviečių važinėjo tankai, su mintim paslėpti istoriją ją tiesiog užlyginant....
Netoliese išlikę ir lagerio griuvėsiai. Viena ilga siena stovi tarytum tik vakar buvo pastatyta ir mena to laikmečio žiaurumus. Šalia lagerio matosi ir dabartinė karinė zona, iš kurios tie patys tankai važinėjo per kapavietės. Vitalijus vedžioja po lagerio teritoriją ir pasakoja, kur kas buvo... Pačiam suprasti tiesiog neįmanoma... Kažkokios duobės, lyg apkasai, o pasirodo – tai barakas... Pamatome dalį to, ką net sunku įsivaizduoti buvo, kokiomis salygomis turėjo gyventi žmonės.
Vėliau važiuojame į muziejų Dolinkoje, pastatytą Karlago aukoms atminti. Ten dar randame išlikusias kalinių korteles, taip pat kai kuriuos buities rakandus. Šalia muziejaus yra išlikę lagerių barakai, kuriuose šiuo metu apsigyvenę šeimos su vaikais, o juk dar ne taip seniai, tose vietose buvo kankinami žmonės.
Paskutinė dienos stotelė buvo pati graudžiausia – tai vaikų kapinės. Sakoma, kad ten palaidota iki 10.000 vaikų, kurie gimė lageriuose, buvo atskirti nuo motinų ir mirė. Kai kur matyti kryželiai ir metalinės lentelės su gimimo ir mirimo data... Kai kurie mirė tesulaukę vos 1-2 metukų. Visa grupė einame link memorialinės lentos, tarytum net nekvėpuodami. Juk čia palaidota tiek vaikų, kurie juk niekuo nenusikalto... Kodėl jiems toks likimas?
Vakare grįžtame į bendruomenės namus, kuriuos jau vadiname tiesiog – NAMAIS. Susirenkame daiktus ir patraukiame į traukinių stotį. Laukia ilga naktis iki Džeskazgano.
Aštunta diena (07.15.)
Antra savaitė kaip mes ekspedicijoje po tremties vietas Kazachstane. Pradedame vis labiau suprasti, kokias kančias turėjo iškęsti čia kalėjusieji. Kiekvieną dieną vis pamatome ir išgirstame kažką naujo, kas priverčia susimąstyti, dėl kokios priežasties turėjo taip tremti ir kankinti žmones.
Naktis traukinyje su vietiniais mūsų ekspediciją labai pagyvina. Pradedame galvoti, kad dar pora tokių naktų traukinyje ir mes jau „susitapatinsime“ su vietiniais.
Stotyje mūsų laukė žmogus, kuris nuvežė iki gyvenamosios vietos, kurioje gyvensime iki kol būsime Džeskazgane. Kol įsikurėme Profesorius su Svaru ir Neringa nuvažiavo iki paminklo, skirto Kingyro sukilimui. Apžiūrėjo, ko ir kiek reikės jam sutvarkyti... Ten ir lauks vienas pagrindinių mūsų darbų. Tą dieną buvo suderinta ir šiokia tokia pagalba iš savivaldybės.
Devinta diena (07.16.)
Ryte keliamės ir ruošiamės rimtiems darbams. Atvykus prie paminklo, kuris pastatytas dykvietėje, kur aplinkuj vien smėlis ir dulkės, mūsų jau laukė savivaldybės atsiųsti pagalbininkai. Traktorius, kuris turėjo pagrindinį žemių sluoksnį nuimti nuo paminklo.
Prasidėjo darbas...
Įrankių mums parūpino minimaliai: vienas laužtuvas ir pora kastuvų... Teko improvizuoti įrankius kuriant vietoje. Kol nukasinėjome žemes, merginos ėmė akmenis ir su jais daužė tinką. Subyrėjus vienam akmeniui, imdavo kitą...
Dulkių debesys ir nežmoniškas karštis lydėjo visą dieną. Pabaigę kasimo darbus, ėmėme su laužtuvais nuo paminklo numušinėti nekokybišką tinką.
17 valandą buvome pakviesti į savivaldybę pabendrauti su vietos aktyviu jaunimu ir su savivaldybės atstovais. Tad teko mesti darbus ir lėkti murziniems link Akimato (savivaldybės), nes laiko nusiprausti jau nebeturėjome. Sutartas „busikas“ laiku taip ir neatvyko, teko ieškotis kito.
Dešimta diena (07.17.)
Nuo pat ryto vėl plušome prie paminklo. Toliau nudaužinėjome seną tinką. Nešiojom blokus memorialinės lentos fundamentui padaryti. Kaip ir praėjusią dieną, mus lydejo tik karštis ir dulkės.
Nuvalėme dulkes ir pradėjom dažyti. Po pietų Profesorius, abi Rasos ir Neringa išvažiavo į apvaliojo stalo diskusiją, kuri vyko Džeskazgano archeologijos muziejuje, Karlag’o žlugimo pradžios 55 metinėms paminėti.
O mes vakarop, atlikę visus darbus, grįžome „nusikalę“ į savo gyvenamą vietą.
Vienuolikta diena (07.18.)
Ryte susitikome su Vokietijos politiniu kaliniu, su kuriuo ir važiavome į Kingyro lagerį. Jis jame kalėjo ir dalyvavo Kingyro sukilime, per kurį žuvo šimtai žmonių ir kuris laikomas Steplag‘o žlugimo pradžia. Vaikščiodami po lagerį, klausėmės mūsų palydovo pasakojimų apie tuometinę tvarką ir žmonių niekinimą lageryje. Graudžiausia buvo klausytis, kuomet jis pasakojo apie patį sukilimą, kai tankai, išvertę lagerio sieną, pradėjo važinėti ant žmonių ir juos naikinti...
Užsitaisė šimtasiūlėmis, išmirkytomis mazute – šaudė į žmones, be jokio pasigailėjimo ar širdies virptelėjimo.
Po apsilankymo lageryje, nešini gėlėmis patraukėme prie paminklo Kingyro sukilimui. Šiandien jau darbų nedirbom, nes viską pabaigėm vakar. Paminklas čia stovi kaip ženklas, kuris parodo, kad aplinkui plyti vien kapai... Neišmatuojama galybė gyvybių buvo paaukotų vardan laisvės, vardan troškimo išsilaisvinti iš režimo, kuris bandė tautas sunaikinti ir paversti vergais, kurie dirbs ne gimtosios žemės labui.
Pagerbę žuvusiuosius tylos minute ir dar paklausę kelių Profesoriaus ir politinio kalinio pasakojimų, grįžom i miestą. Vakarop mūsų jau laukė traukinys atgal į Karagandą, į namus.
Dvylikta diena (07.19.)
Ryte, atvykę į „namus“, palikome daiktus, nors ir buvome šiek tiek pavargę po kelionės, bet patraukėme į katalikų bažnyčią, kurią pastatė lietuvis A.Dumbliauskas, su viltimi sutikti lietuvių. Šį kartą atvykome pačiu laiku – mišių pradžioje. Bet, deja, lietuvių tremtinių aptikti nepavyko, tiktai sutikome močiutę, kuri davė lietuvės tremtinės kontaktus.
Iškart po bažnytėlės nuvykome į kapines, kurių net pabaigos nesimatė. Kapinės iš pradžių pasirodė labai netvarkingos. Atvykus į kapines prasilenkėme su laidotuvių procesija. Ir tik didelio atsitiktinumo dėka žvilgtelėjom į kątik palaidoto velionio kryžių, ant kurio buvo lietuviškas vardas ir pavardė... Per kūną net šiurpas nuėjo... Atvažiavom lietuvių kapų ieškot, o mums prieš nosį jį palaidojo... Gerai, kad Neringa suspėjo paskutinį procesijos automobilį dar pagauti, kuris nesiskubino išvažiuot iš kapinių. Gavo kontaktus ir atsisveikino... Bandys kitą dieną pasiskambint ir susitikti...
Nors kapinės ir labai didelės, bet radom vos keletą tautiečių kapų. Visi kapai be jokių išskirtinumų – apleisti, nesvarbu ar tai kataliko, stačiatikio ar musulmono, ar lietuvio, ar vokiečio. Labai keista, juk negali būti, kad ištisos giminės ir kartos jau išmirę. Gal čia, svetimoj žemej, taip įprasta... Palaidoti ir palikti Dievo valioje.
Pavakare grįžom į namus... Aptarėm liūdnos dienos įvykius.
Trylikta diena (07.20.)
Pusryčiai patys skaniausi per visą ekspedicijoje praleistą laiką. Gamino Raselė ir Mažoji: košė su aviečių uogiene. Mmmm... Net burnoj saldu pasidaro prisiminus šiuos skanius pusryčius.
Po pusryčių vėl patraukėme į kapines ieškoti lietuvių kapų, sutvarkyti ir juos užfiksuoti. Atvykome į dar didesnes kapines nei anksčiau buvome, atrodo, kad kapai didesni vieni už kitus... Pasiskirstėme grupelėmis ir pradėjome žygiuoti skersai išilgai kapinių. Galima sakyti, kad ten ne kapinės, o tiesiog labirintai, nes kapaviečių tvoros aukštos ir kai kur taip sustatyta, kad nėra jokio praėjimo ir tenka pargrįžt atgalios.
Sutikome kapų prižiūrėtoją, kuri mums parodė keletą lietuvių kapų, kurių vienoje vietoje buvo net penki. Keista, kad taip vienoje vietoje amžino poilsio atgulė grupelė tautiečių. Po pietų Rasa L. su Neringa išvažiavo pas mirusiojo mamą. Grįžusios pasakojo, kad susitiko su labai malonia moterimi ir labai daug papasakojo apie savo gyvenimą bei apie tremtį į Kazachstaną.
Vakarop buvome išėję pasižvalgyti po miestą ir nusipirkti maisto. Grįžus, mūsų jau laukė pirtis, kurią mums užkūrė Vitalijus ir kazakiška arbata, padaryta iš keturių rūšių arbatos. Tą vakarą miegot kritau kaip lapas.
Keturiolikta diena (07.21.)
Šiandien vėl laukė kelionė. Rytas prasidėjo dar skanesniais pusryčiais, kuriuos ruošė tos pačios „gaspadinės“ kaip ir vakar.
9 valandą prie mūsų namų jau lauke autobusiukas, kuris turėjo mus nuvežti į Astaną. Atsisveikinom su Vitalijum ir jo sūnumi, padėkojom už labai mielą ir šiltą sutikimą bendruomenės namuose, kuriuose jautėmės lyg būtume Lietuvoje.
Iki Astanos vos trys šimtai kilometrų. Kaip mat pasiekėm Astaną, kur mus pasitiko LR Ambasadoriaus patarėjas A.Petrauskas. Kartu su juo mes nuvažiavome iki ALŽYR, vietos, kur buvo įkurtas moterų lageris. Šiuo metu ten veikia muziejus. Muziejų juosia ilga memorialinė siena, kurioje iškalti moterų vardai. Ieškojome joje lietuvaičių pavardžių, kol keletą suradome.
Grįžę į Astaną turėjom laisvo laiko apžiūrėt miestą ir pasirūpinti taip visų laukiamais suvenyrais.
Penkiolikta diena (07.22.)
Ryte į viešbutuką atvažiavo Antanas Petrauskas ir mus visus pasiėmė ekskursijai po miestą. Pirma, nuvežė parodyt nacionalinio muziejaus ir auksinio žmogaus – Kazachstano pasididžiavimo. Vėliau, parodė Kazachstano sumažintą modelį, koncertų salę, matėmė net 4D filmuką apie Astaną. Ir pabuvojome architekto Fosterio projektuotoje piramidėjė, beje ji buvo uždaryta tą dieną, bet Antanas susitarė, kad mus įleistų.
Dar teko pabuvot Astanos bokšte – Baitereke, kuris yra pačiame miesto centre ir pro kurio kupolą visas miestas kaip ant delno matosi. Vakare grįžus į viešbutuką teko „pakuotis“ kuprinę ir pradėti galvoti apie sugrįžimą gimton Lietuvelėn.
Šešiolikta diena (07.23.)
Anksti ryte nusileidome Maskvoje. Mus pasitiko autobusiukas, kuris nuvežė iki ambasados. Ambasadoius A.Vinkus pavaišino pietumis ir pasikvietė pasišnekėti ir pasidalinti įspūdžiais apie ekspediciją. Po pietų dar turėjome šiek tiek laiko pasivaikščiot. Pakeliui radome turgelį, kuriame nusipirkome saldumynų pasisaldinti gyvenimą prieš sugrįžtant gimtinėn. Vakare jau skubėjome į traukinuką, kuris parveš į mieluosius namučius, į gimtąją šalelę.
Septyniolikta diena (07.24.)
Namai artėja su kiekvienu traukinio atokvėpiu. Pro langą bėga žaliuojantys vaizdai, kaip gera juos matyt. Mintyse aš jau namuose! Likus dvidešimčiai kilometrų iki Vilniaus sustojame pasienyje, muitinės patikrinimui. Tikrins 50 minučių. Žinai, kad čia pat jau namai, o dar vis tenka laukti... Kad laikas greičiau eitų, pradedame visi dainuoti... Ir štai jau Vilnius... Dedamės kuprines, „užtaisom“ veiduose šypsenas ir lipam iš traukinio tiesiai į draugų, giminių glėbius...
Koks neapsakomai geras jausmas – padėti pėdą ten, kur gimei ir užaugai ir kur neteko tokių kančių patirti...
Mantas Paliokas,
"Misija Sibiras'09", ekspedicija Kazachstano Respublikoje
