Liepos 8 diena
Šiandien prasidėjo mano asmeninė misija. Misija, iš kurios tikiuosi daug naujų žinių, naujų draugų, nuotykių ir bent trumpam, atsidūręs vietose, kur kentėjo mūsų tautiečiai, suprasti jų skausmą ir kančią, kurią jiems teko iškęsti. Mano nuotykiai prasideda dar keliaujant iš Kauno į Vilnių. Tik dar kartą pasitvirtino, kad negalima visko atidėti paskutinėms minutėms – mano traukinys iš Kauno į Vilnių sustoja Vievyje ir įtartinai ilgai stovi. Pasirodo, kad kelią mums užstojęs šilumvežis ir, kaip supratau, nelabai aišku, kada jį patrauks. Nepaguodžia ir traukinio personalas ar mašinistas, nes per garsiakalbį pasakoma tik tiek, kad traukinys vėluos, o kiek – niekas nieko nesako.
Po gero pusvalandžio kliūtis pašalinama ir pradedame toliau važiuoti link Vilniaus. Ačiū Dievui, kad nevažiavau kitu traukiniu, nes jau buvau paskaičiavęs, kad teoriškai turėčiau spėti, bet jei tokia kliūtis būtų pasitaikiusi, mano misija būtų pasibaigusi pusiaukelėje tarp Kauno ir Vilniaus. Tačiau gerai viskas, kas gerai baigiasi. Taip greit važiuojančio traukinio dar man neteko matyti, pasirodo, Lietuva ir greitųjų traukinių turi, tik nenori to visuomenei parodyti. Lengvas krosiukas Vilniaus senamiesčiu ir aš beveik nevėluoju.
Spėju pasisveikinti su savo naujais geriausiais draugais ir vėl visi kartu einame į geležinkelio stotį, kur po spaudos konferencijos ir trumpų pokalbių su žurnalistais, Seimo nariais ir paprastais žmonėmis bei, žinoma, draugais, lipame į traukinį ir pajudame link Maskvos. Maloni staigmena kelionės pradžioje: su mumis kartu, tuo pačiu traukiniu į Maskvą, važiuoja ir Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Antanas Vinkus. Ambasadorius pasikviečia mus visus vakarienės. Po trumpo pokalbio su A.Vinkumi, grįžtame į savo vietas traukinyje ir po truputį pradedame artimiau pažinti žmones, su kuriais praleisime beveik tris savaites.
Liepos 9 diena
Anksti ryte pasiekiame Maskvą. Šiek tiek jaučiasi miego trūkumas, nes miegojome pasikeisdami – pusę nakties teko miegoti atsisėdus, bet šiaip viskas labai gerai. Juk nemiegoti išvažiavau. Vakarykštis vakaras buvo labai linksmas, susipažinau su savo bendražygiais, radom bendrų temų, sugalvojom naujų pravardžių, kad kelionėje linksmiau būtų.
Geležinkelio stotyje mus pasitinka ambasados atsiųstas autobusiukas, kuris nuveža mus į ambasadą. Čia mums duota truputį laiko pailsėti prieš skrydį į Almatą. Taip pat spėjame truputį pasivaikščioti ir po Maskvą. Aš pirma kartą čia, todėl norisi apeiti kuo įmanoma daugiau. Svarbiausią tikslą Maskvoje – nueiti iki Raudonosios aikštės – įvykdėme.
Nuobodžiai sėdime Maskvos kamštyje. Suprantu, kodėl Maskvoje tiek naujų ir prabangių visureigių. Pasirodo, jei gatvėje visos juostos užimtos, galima pasidaryti vieną „visureigių“ juostą vietoj šaligatvio. Pagaliau pasiekiame vieną iš Maskvos oro uostų. Tuoj skrisiu pirmąjį savo skrydį.
Liepos 10 diena
Nusileidžiame Almatoje, buvusioje Kazachstano sostinėje. Pirmasis mano skrydis man labai patiko. Reikia dažniau keliauti lėktuvais.
Oro uoste mus pasitinka iš ambasados Kazachstane atsiųstas autobusiukas ir nuveža į mūsų nakvynės vietą. Labai smagu taip toli nuo Lietuvos sutikti žmonių, kalbančių lietuviškai, kurie čia gyvena ir sugeba sėkmingai vystyti savo verslus ar realizuoti kitas geras idėjas.
Kuo toliau, tuo labiau bendraujame tarpusavyje – tikrai labai šauni komanda surinkta. Matosi, kad kiekvienas supranta su kokiu tikslu keliauja ir kad kiekvienas stengsis kuo geriau įvykdyti savo asmeninę misiją.
Staigmena vakare – mano nauji geriausi draugai pasveikina mane su gimtadieniu. Tikrai nesitikėjau! Buvo viena iš geriausių kada man padarytų staigmenų. Ačiū jums visiems!
Liepos 11 diena
Pagaliau pradedame savo kelionę Kazachstano teritorijoje. Šalyje, kurios dydis prilygsta penkiskart padidintai Prancūzijai, atstumai tikrai įspūdingi ir jau šiandien mes turėsime galimybę tai pajusti patys.
Papusryčiaujam, susidedame daiktus ir pirmyn į kelią. Kelionė trunka daugiau nei 10 valandų, o įdomiausia tai, kad vaizdas per autobusiuko langą nesikeičia. Ta pati pusdykumė visą dieną, tik vietomis, prie kelio, pasitaiko vienas ar du vargani nameliai ir užkandinės ar mažos parduotuvės. Pravažiuoji tokį „kaimelį“ ir vėl ta pati pusdykumė.
Negalėčiau taip gyventi – labai jau daug kantrybės reiktų tokiose vietose. Tačiau kelionė labai neprailgo. Kiek įmanoma stengėmės kuo nors užsiimti: kas dienoraščius rašė, kas Algio apie Kazachstaną ir čia buvusius lagerius klausinėjo, o kas dainas dainuoti bandė. Nedaug mes jų mokėjome, bet kūrybos ir improvizacijos dėka sugebėjome labai šaunią atmosferą susikurti.
Vėlai vakare pasiekėme Balchašo miestą, kuris įsikūręs šalia Balchašo ežero. Įdomu, pasirodo, vienoje šio ežero dalyje vanduo yra sūrus, o kitoje – gėlas, bet tarpusavyje jis nesimaišo...
Liepos 12 diena
Pirmiausia Balchaše aplankome katalikų bažnyčią tikėdamiesi, kad sekmadienio mišiose rasime bent vieną lietuvį. Pasirodo, kad mišios prasideda truputį vėliau, taigi, turėdami laiko, nusprendžiame aplankyti Balchašo kultūros namus, kuriuos statė kaliniai (beje, kaip ir didžiąją dalį šio miesto). Prie šių kultūros namų dirbo ir mūsų tautiečiai, kurie daugiausiai prisidėjo prie pastato apdailos.
Grįžę į bažnyčią sutinkame lietuvę. Senelė jau garbingo amžiaus, bet noriai bendrauja su mumis, pasakoja savo gyvenimo istoriją bei kokius vargus ir neteisybę jei teko patirti. Lietuvių kalba jau primiršta – šeimoje niekas lietuviškai jau nekalba. Širdį suspaudžia, kai girdi, kaip stengiasi mums atsakinėti lietuviškai. Žodžiai kai kurie pasimiršę, o ir gimtąja kalba turbūt kalbėjusi jau labai seniai, bet viską supranta ir, kiek įmanoma, stengiasi lietuviškai atsakyti.
Pagaliau pasiekiame vieną iš pagrindinių savo kelionės tikslų – Balchašo lagerį. Pasirodo, čia įkurtas vienas didžiausių Karagandos srities bendrojo rėžimo kalėjimų. Jei ne mūsų ekspedicijos vadovo Algio sena pažįstama žurnalistė Tamara Timofejevna, tai mūsų kelionė į šį lagerį būtų pasibaigusi prie įvažiavimo į teritoriją (šalia kalėjimo) vartų. Bet Kazachstane pažintys, žinomas vardas – vieni svarbiausių dalykų, su kuriais čia gali padaryti labai daug.
Iš lagerio beveik nieko nelikę, matosi tik menki kai kurių pastatų ar sienų fragmentai, truputį daugiau išlikę karcerio. Nesuprantamas dalykas, negana to, kad nykti lageriui kažkas padeda, bet dar ir šiukšlynas padarytas, o teritorijos, esančios šalia kalėjimo, prižiūrėtojai nieko nežino ar nemato. Keisti tie „džigitai“... Bent jau paminklo, kuris pastatytas lietuviams, kurie kentėjo ir žuvo Pesčianlage, sugebėjo šiukšlėmis neužversti.
Senosiose ir naujosiose Balchašo kapinėse ieškojome, o radę įamžinome fotografijose ir kiek įmanoma aptvarkėme čia esančius mūsų tautiečių kapus.
Po truputį pradedu suprasti, kas vyko lageriuose, kiek žmonių čia buvo išvežta ir kokias kančias jiems teko patirti... Nesuprantu tik vieno – kodėl anksčiau to nežinojau. Nuo penktos klasės esu perskaitęs daug istorijos vadovėlių, papildomos literatūros, o ir dabar, turėdamas laisvesnio laiko, domiuosi Lietuvos istorija, bet apie tokio mąsto tragedijas dabartinio Kazachstano teritorijoje nieko nežinojau...
Liepos 13 diena
Anksti ryte išvykstame į kitą mūsų kelionės tašką – Karagandą. Apie pietus pasiekiame Karagandą ir čia mus pasitinka, lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus. Mus priima ir leidžia pasilikti lietuvių bendruomenės namuose, kuriuose jaučiamės labai gerai, stalas nukrautas vaišėmis.
Vakare laukiame svečių – kitų vietos lietuvių. Vakarieniaujame, bendraujame su čia gyvenančiais ir savo gyvenimo kelią radusiais lietuviais, perduodame linkėjimus iš Lietuvos. Vakare Vitalijus užkuria pirtelę – dar viena maloni staigmena ir mūsų tautiečių svetingumo pavyzdys.
Liepos 14 diena
Spasko lageris. Didžiuliame lauke, netoli tankodromo, stovi keletas atskirų tautų paminklų, tarp kurių ir mūsų paminklas lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems Spasko lageryje. Vaikštai po lauką, kuriame buvo laidojami lagerio kaliniai ir sveiku protu nesuvoki, kokia neteisybė čia vyko.
Atvykstame į Dolinką. Dolinka – tai Karagandos srities lagerių centras. Būtent čia sėdėjo saujelė žmonių, kurie koordinavo visų šios srities lagerių darbą.
Išgirdome vieną istoriją apie tai, kaip iš Spasko lagerio pabėgo trys kaliniai ir naktį stepėje sušalo. Prižiūrėtojai rado bėglių kūnus, pririšo prie mašinos ir tampė po lagerį, kad kiti pamatytų, kuo baigsis bandymai pabėgti iš lagerio.
Apsidairai aplinkui ir kiek akys mato – stepė, į kurią pabėgęs neaišku kada rasi prieglobstį, maisto ar vandens. Tada pagalvoji, kokia neviltis turėdavo apimti kalinius, kad ryžtųsi tokiam žingsniui, kuris greičiausiai buvo savižudybė.
Liepos 15 diena
Anksti ryte atvažiuojame į Džeskazganą. Tai dar vienas miestas pastatytas lageriuose kalėjusių žmonių. Miestas pastatytas tam, kad aptarnautų didžiules metalurgijos pramonės gamyklas. Dauguma gyventojų šiose gamyklose ir dirba.
Įsikuriame mūsų laikinuose namuose. Miestas, asmeniškai man, labai niūrus ir be jokios gyvybės. Žinoma, jeigu reikėtų gyventi – gyvenčiau, bet tikrai ne savo noru. Žalumos mažai, aplinkui pusdykumė, miesto pakraščiuose didžiuliai vario kombinatai. Bet čia apsistojame truputį ilgiau, nes būtent šiame mieste darbuosimės prie paminklo, pastatyto Kingyro sukilimui atminti. Šiandien planuojame darbus, apsitariame kokių įrankių prireiks ir kur jų įsigyti. Labai laukiu rytojaus, kada galėsiu prisiliesti prie konkrečių didesnių darbų.
Liepos 16 diena
Darbuojamės prie paminklo. Diena karšta, kiek laipsnių nežinau, bet karščio tikrai užtenka. Jau po kelių valandų jaučiasi, kad saulė savo daro – degam kaip ir priklauso tokiu oru. Darbas su kastuvais taip pat pateikia savo staigmenų, išdžiūvusi žemė ir vėjas sudaro tik didžiulius dulkių debesis. Pasėmus su kastuvu žemių gali mesti jas į orą ir beveik nieko nelieka – tik dulkių debesis. Bet tokie sunkumai mažiausiai kam rūpi. Vieni kasa su kastuvais, kiti dirba su laužtuvais ir kaltais prie paminklo, žodžiu, darbo yra, o svarbiausia – ir noro tiek pas mane, tiek pas kiekvieną, manau, tikrai yra užtektinai.
Vakare laukia priėmimas Džeskazgano miesto savivaldybėje. Ryte jie kelioms valandoms paskolino mums buldozerį, tai dabar „atiduodame skolą“ jų surengtoje spaudos konferencijoje. Įdomūs žmonės ten, jų pažado žodis mažai ką reiškia: prisižada, o paskui arba pamiršta, arba gausybė nenumatytų dalykų atsitinka... Mieliau būčiau likęs toliau darbuotis prie paminklo...
Liepos 17 diena
Naktį stipriai lijo, šiaip tokių audrų čia būna mažai, bet miestas yra tik už 100 km. nuo Baikonuro – rusų raketų į kosmosą paleidimo aikštelės. Mums sakė, kad paleidus raketą oras pasikeičia per kelias akimirkas. Nežinau, ar išskrido kas iš ten, bet liūtis naktį nemaža buvo. Truputį miegoti trukdė, nes su Mažu (Mantu) vis juokavom, kad fotografuoja mus iš kosmoso, tai reikėjo šypsotis.
Dieną toliau dirbam prie paminklo. Kazachai buvo pažadėję tam tikrų įrankių, bet apgavo mus – vėl jiems visokių nenumatytų atsitikimų nutiko... O mes dar vakar gyrėm jų miestą... Na, bet nesvarbu. Verčiamės su tuo, ką turime ir, turiu pasakyti, kad visai neblogai išeina. Pasitelkę fantaziją, norą dirbti ir kantrybę padarome viską, kas suplanuota. Smagu, kad galėjau bent tokiu darbu prisidėti prie Kingyro sukilėlių atminimo.
Nors mūsų paminklas didelis ir tikrai matomas jau iš toli, bet jokio dydžio paminklas negali parodyti to didžiulio darbo, kuri padarė sukilėliai Kingyro lageryje.
Liepos 18 diena
Apie Kingyro sukilimą pasakoja dar gyvas esantis šio sukilimo dalyvis. Vaikštau po lagerį, po tą kiemą, kuriame 12 tankų sutraiškė apie 1000 sukilėlių, kuriame vyko toks siaubas, kurio mąsto mes net neįsivaizduojame, nes dabar mūsų gyvenimai tokie ramūs ir patogūs, kad sunku suvokti tą siaubą, kurį patyrė tos dienos sukilėliai.
Apima siaubas, kai pradedu įsivaizduoti kas ten darėsi... Pagalvoji, kad visa tai vyko tik prieš 55 metus. Nesuvokiu, apie kokią civilizuotą, draugišką ir broliška meile paremtą visuomenę tada galėjo kalbėti komunistai? Ir dar baisiau, kas galėjo jais tikėti? O tikinčių jais buvo daug...
Liepos 19-20 dienos
Ir vėl Karagandoje. Labai džiaugiuosi, kad mums vėl leido apsistoti lietuvių bendruomenės namuose. Apsilankome dar vienose sekmadieninėse mišiose... Gaila, bet čia lietuvių nesutinkame. Vykstame į senąsias miesto kapines, čia ieškome lietuvių kapų, juos užfiksuojame fotografijose ir sutvarkome.
Keista, kapinės didžiulės, užtrunkame pora dienų kol visas apeiname, bet pas juos nėra papročio tvarkyti kapavietes. Pažiūrėjęs į kapines pamatai tik aukštų tvorų ir paminklų labirintą, kurį norint įveikti reikia dar gerai pasistengti prasibrauti pro žoles, krūmus, medžius ar paminklų bei tvorų likučius. Tačiau labai smagu, kad pavyko rasti nemažai lietuvių kapų ir kiek įmanoma juos sutvarkyti.
Liepos 21–22 diena
Atvykome į dabartinę Kazachstano sostinę Astaną. Prieš atvykstant čia teko daug girdėti apie šį miestą: tai naujas miestas, ne taip seniai pradėtas statyti beveik nuo nulio. Taip pat patys kazachai sakė, kad tai centrinės Azijos centras, kad pamatysime labai gražų ir didingą miestą.
Asmeniškai man Astana didelio įspūdžio nepaliko. Galbūt kaltas mano gražaus miesto suvokimas. Man gražus miestas – tai miestas, turintis savo istoriją, savo vardo ilgaamžiškumą, senamiestį ar specifines šventes, renginius, kurie būdingi tik tam miestui. Astana man pasirodė šaltas, tuščias ir naujų pastatų, kurie, kaip susidariau įspūdį, ne visada išnaudojami pagal jų galimybes, pristatytas miestas, kuriame dirbo pasaulinio garso architektai ar kiti specialistai.
Alžyro lageris – tai moterų ir vaikų iki 3 metų lageris. Iškarto kyla klausimas: moterų ir vaikų iki 3 metų? Iš kur vaikai, jeigu, tai tik moterų lageris? Ir tada supranti žiaurią tų dienų realybę... Žinoma, vaikų mirtingumas turėdavo būti didelis. Jis toks ir buvo. Sulaukę 3 metų, vaikai buvo atimami iš mamų. Juos išskirstydavo po pačius baisiausius Sovietų Sąjungos vaikų namus. Sunku suvokti to meto sistemos žiaurumą. Nesuprantu žmonių, kuriems dar apsiverčia liežuvis sakyti, kad sovietiniais laikais buvo geriau...
Liepos 23 diena
Kelionė namo. Ir vėl Maskva, vienas brangiausių pasaulio miestų. Tik nematau nieko, kodėl jis būtent taip vadinamas.
Jau pasiilgau namų, šeimos, draugų. Suprantu, kad pamačiau ir sužinojau tiek, kiek jokiame istorijos vadovėlyje niekada neperskaitysiu ir labai tuo džiaugiuosi. Smagu, kad mūsų kompanija buvo tokia, kokia buvo. Kiekvienas skirtingas, bet turėjom bendrą tikslą ir tai mus vienijo. Nuostabūs žmonės buvo šalia manęs visas tas dienas. Ačiū jums, mano nauji geriausi draugai.
Liepos 24 diena
Ankstyvas rytas, Baltarusijos-Lietuvos pasienis. Keistas jausmas apima, bet man taip visada būna, kai po ilgesnio laiko grįžtu į Didvyrių žemę. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis ir gyvenu būtent čia, o ne kažkur kitur.
Dar kartelį greitai mintimis prabėgu visas aplankytas vietas, sutiktus žmones ir išgirstus pasakojimus bei kitus mūsų tautos istorijos etapus. Pradedu suvokti, kokia stipri ir užgrūdinta tauta esame, kad jau 1000 metų pasaulio žemėlapyje turime savo vietą ir niekas nesugeba jos iš mūsų atimti ir esu įsitikinęs, kad niekada niekas ir nesugebės. Tikiu, kad ir kiti lietuviai, savo ar ne savo noru palikę Lietuvą, visada prisimena, iš kur jie ir kokios garbingos tautos istorijos kūrėjai esą.
Nežinau, kur ir kuriuo kelionės momentu man užsifiksavo ši frazė, bet pagalvojus apie lietuvius, buvusius lageriuose, mintyse sau pakartoju: „Garbė nugalėtiems, bet nepalūžusiems“...
Marius Laudanskas,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Kazachstano Respublikoje dalyvis
