• Misijos dienoraštis
• Misijos dalyviai

DIENORAŠTIS: Rasa Lukaitytė, ekspedicija Kazachstano Respublikoje

2009-09-11

Liepos 11 d. Almata -Balchašas

Šiandien mūsų laukė daugiau nei 600 km arba 10 val. kelionė autobusiuku iki Balchašo ežero. Ten įsikūręs ir tokio pavadinimo miestas, didžiulė vario perdirbimo gamykla. O kur gamykla, ten Stalinas ir lagerius kūrė. Taigi aplink Balchašo miestą mūsų laukia Balchašo ir rytinio Kounrado lagerių griuvėsiai. Balchašo miestą beveik iškepę dėl alinančio karščio pasiekėme 9 val. vakaro, ten susiradom nakvynę tokiame sovietiniame bendrabutyje, jo kavinėje suvalgėme po riebaluotą vakarienę ir ėjom miegot.

Liepos 12 d. Balchašas-Kounradas

Balchašo mieste šiuo metu gyvena apie 60 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 11 tūkst. dirba vario gamykloje. Apie miestą tai daug ką pasako. Atsikėlę ryte sužinojome, kad nuo maisto krito pirmasis dalyvis – vakarykščio lagmano neatlaikė mažoji Indrė, ji lieka draugauti su klozetu, o mes einame į vienintelę mieste katalikų bažnyčią. Į sekmadienio mišias čia susirinko 15 žmonių ir mūsų visų džiaugsmui - viena iš jų buvo buvusi Balchašo lagerio kalinė Petronėlė iš Mažeikių.

Sustojome pasikalbėti šventoriuje, susijaudinusi močiutė papasakojo visą liūdną savo gyvenimo istoriją – nė dvidešimties nesulaukusi ji jau buvo atgabenta sunkiems darbams į Balchašą. To priežastis – bendravimas su partizanais. Balchašo miestas po to tapo namais visai lietuvės šeimai, nes, negalėdami grįžti į gimtinę, pas ją iš tremties atvyko mama ir sesuo.

Šios mažytės katalikų bažnytėlės kunigas, berods, lenkas sakė be Petronėlės žinantis dar vieną lietuvių šeimą.

Pamačiusi mūsų ekspedicijos vadovą iš bažnyčios išeina ir ukrainietė Ksenia – ji atpažino A. Vyšniūną iš ankstesnių jo apsilankymų Balchaše ir priėjo su mumis pasikalbėti. Moteris kalėjo kartu su A. Vyšniūno mama.

„Aš visą gyvenimą ir iki šiol jaučiu sušalusių kopūstų košės skonį burnoje“, - įstrigo vienas sakinys iš Ksenios prisiminimų.

Po bažnyčios vykome į Metalurgų kultūros rūmus – jie lagerio kalinių darbo vaisius. Sovietinės architektūros šedevras atrodo kiek per didelis tokiam mažam miestui. Čia dirbdami žuvo bent du lietuviai, nes niekas nesivargino pasirūpinti kalinių darbo sauga. A. Vyšniūnas pasakojo, kad jo tėvas ne tik dirbo statybinius darbus šiuose rūmuose, bet ir tapė jo paveikslus. Žodžiu, darė viską, ką pasakydavo lagerių vadovai.

Po apsilankymo mieste „Misija Sibiras“, lydimi vietos žurnalistės Tamaros Grigorjevos patraukė į buvusią Balchašo lagerio teritoriją. Šiuo metu ten vis dar yra kalėjimas, todėl pakliūti į jį mums padėjo mūsų palydovė ir oficialus Lietuvos ambasados raštas, kas mes tokie ir ko čia norime.
Lagerio vaizdas baisus, jis pasidaro dar baisesnis, kai sužinai, kad mes vaikštome ant žmonių kaulų, tarp kurių yra ir pora šimtų lietuvių.

Po Balchašo lagerio užsukome į miesto kapinaites, ten ieškojome lietuviškų pavardžių. Čia lietuviai būdavo palaidoti tik tuo atveju, jei liko gyventi išėję iš lagerio, nes mirę lagerio kaliniai būdavo užkasami tiesiog lagerio teritorijoje nė nenurodant jų pavardžių, tik numerius.

Tos dienos vakarą, susėdus prie vakarienės stalo, Tamara pasakė tikrą tiesą: „Kazachstanas prieš savo valią tapo tautų kalėjimu“. Šio kalėjimo dydį ir mastą galima pajusti vaikštant po tokius miestus kaip Balchašas – jame kazachų beveik nematyti, todėl akivaizdu, kad čia liko gyventi lagerių kalinių palikuonys, lagerio prižiūrėtojų vaikai ir visi kiti atvykėliai.

Daugiau apie šią dieną Balchaše galima paskaityti straipsnyje, kurį parašiau DELFI. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=23105475

Liepos 13 d. Balchašas-Karaganda

Šįryt apie 7 val. ryto Balchaše lyja – tai reta Kazachstane. Šįryt ypač prastai pasijuto mūsų profesorius – Algis Vyšniūnas. Jis sako apsinuodijęs per vakarienę valgyta vištiena. Beje, pamiršau parašyti, kad vakar vakare „iškrito“ ir mūsų Mažylis (Mantas), jis vėmė, viduriavo ir gulėjo lovoje su 39 laipsnių temperatūra. Pradėjo darytis neramu, ko mes čia visi prisivalgėme.

Prieš akis – kelių valandų kelionė į Karagandą, maždaug 600 tūkst. gyventojų miestą, kuriame yra įsikūrusi oficiali lietuvių bendruomenė ir skaičiuojama, kad mieste vis dar gyvena apie 2500 lietuvių.

Mus Karagandoje pasitiko Lietuvos garbės konsulas ir bendruomenės pirmininkas Vitalijus Tvarijonas. Jis leido mums prisiglausti jo namelyje, kurį jis yra pavertęs tikra lietuvybės oaze ir čia rengia bendruomenės susitikimus. Vakare čia ir susirinko dalis bendruomenės narių – dauguma jų lageriuose kalėjusių vaikai. Dalis nebemoka lietuviškai. Susitikti su mumis atėjo ir lietuvio bei graikės dukra Viktorija, dar šią vasarą persikraustanti gyventi į Lietuvą. Moteris puikiai kalba savo tėvo gimtąja kalba ir ketina apsigyventi pas seserį vienkiemyje Panevėžio rajone.

Liepos 14 d. Karaganda-Spaskas

Šiandien mūsų laukia vienas žiauriausių lagerių Karlago teritorijoje – Spaskas. Dabar Spasko teritorijoje yra karinis dalinys, todėl nei filmuoti, nei fotografuoti negalima. Žiūrovams yra prienami tik barakų likučiai ir didžiulis masinių kapaviečių laukas, kuriame savo paminklus ir pagarbos ženklus yra palikę 15 šalių, tarp jų, žinoma, ir Lietuva.

„Visas laukas yra vieni kapai“, - mums sakė A. Vyšniūnas. Skirtingais skaičiavimais, ten palaidota iki 50 tūkst. žmonių. Kiek iš jų gali būti lietuvių, niekas nežino, nes lagerių archyvai dar neatverti.

Spasko lageryje kalėjo Karagandoje gyvenanti Janina. Pokalbį su ja galite paskaityti http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=23302918.

Iš Spasko mes važiavome į Dolinką – Karlago centrą, kur sėdėjo visa šios lagerių srities vadovybė ir pravažiavome ten įsikūrusius lagerius. Keista, buvusiuose barakuose šiuo metu ir toliau gyvena žmonės.

Pats žiauriausias ir baisiausias dalykas Dolinkoje man pasirodė vaikų kapinės. Lageriuose su vaikais būdavo elgiamasi ypač žiauriai, dauguma jų mirdavo. Iš baigusios maitinti vaiką mamos vaikas būdavo atimamas ir atiduodamas į vaikų namus, jam pakeičiamas vardas ir pavardė, kad niekas jo neberastų. Mums po Dolinką padėjusi vaikščioti gidė pasakojo, kad iš keliasdešimt tūkstančių lageriuose gimusių vaikų pas savo tėvus vėliau sugrįžo tik 2000.

Mamočnaja vaikų kapinėse pastatyti ir maži kryželiai palaidotiems vaikams, gidės teigimu, tai juos palaidojusių mamų nuopelnas. Daugiausiai ten palaidoti metų nesulaukę vaikeliai, kai dar jie būdavo lageryje šalia savo mamos.

Su vaikais vaikų namuose elgdavosi kaip su tėvynės išdavikų palikuonimis, todėl nemažai jų mirdavo ir ten.

Iš Dolinkos lekiam tiesiai į Karagandą, nes vakare mes sėdam į traukinį, kuriuo 14 valandų dardėsim į Džezkazganą.  Ten mūsų laukia dar vienas lageris ir lietuvių pastatytas paminklas, kuriam reikia mūsų darbo rankų.

Liepos 15 diena. Džezkazganas

Iš traukinio išlipame truputį apsiblausę – naktis nebuvo labai patogi miegui, nors beveik visi turėjom po vietą miegojimui. Džezkazgane mus pasitinka lietuvis, lagerio kalinių vaikas, kuris netrukus ketina persikelti gyventi į Lietuvą.

Džezkazgane mes praleidome daugiausiai laiko – tris dienas. Per visą šį laiką mes gremžėme nekokybišką tinką nuo paminklo, pastatyto lietuviams, perdažėme metalines jo detales, vaikinai tvarkė paminklo apačią – iš pradžių nukasinėjo nuo jo gruntą, po to formavo jo apačią.

Džezkazgano mieste taip pat stūkso didžiulė vario gamykla, taigi jai aptarnauti reikėjo ir lagerių. Nors daugiau lietuvių Džezkazgane nesutikome, tačiau mums vis tiek pasisekė, nes po Kingyro lagerio likučius mus vedžiojo buvęs jo kalinys Igoris. Vyras dalyvavo ir viename garsiausių lagerio istorijoje Kingyro sukilime 1954 m. Malšinant šį sukilimą tankais sutraiškyta apie 1000 žmonių. Yra žinoma, kad per šį sukilimą žuvo ir lietuvių.

Apie Kingyro sukilimą ir jo dalyvius daugiau man pasakojo mūsų misijos vadovas A. Vyšniūnas.
http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=23281400

Iš Džezkazgano į Karagandą keliavome tuo pačiu traukiniu. Mūsų komanda, važiuojanti bendru vagonu, bendrakeleiviams neleido nuobodžiauti – traukė visas lietuviškas dainas, kurias tik mokėjo, o kazachai, dažniausiai kazachės moterys su savo mažyliais, šypsojosi žiūrėdami į mus.

Lietuviai mėgsta dainuoti. Apie tai mums pasakojo ir kančias lageriuose ištvėrusios moterys.

Liepos 19 d. Karaganda

Karagandoje mums dar liko vienas svarbus nepadarytas darbas – neaplankytos didžiulės miesto kapinės ir miesto katalikų bažnyčia.

Išlipę iš traukinio ir pasidėję daiktus skubėjom į katalikų bažnyčią Karagandoje. Čia vyko sekmadienio mišios ir buvo galimybė sutikti lietuvių, juo labiau, kad bažnyčią pastatė lietuvių kunigas Albinas Dumbliauskas, miręs prieš maždaug dvidešimt metų. Išeinančių iš mišių žmonių klausinėjome, ar nepažįsta lietuvių. Visų atsakymai buvo neigiami, tik, laimei, vienas vyras prisipažino, kad jo uošvienė yra lietuvė. Davė jos telefoną. Bažnyčioje dirbanti vienuolė davė sesers Monikos telefoną, tikėdamasi, kad galbūt ji pažįsta nuo lagerių laikų likusių lietuvių.

Tačiau sesuo Monika sakė nepažįstanti nė vieno.

Vakare nuvažiavom pažiūrėti kapinių, kuriose rytoj dirbsim. Kapinėse patyrėme neįtikėtiną dalyką – radome tik ką palaidotą lietuvį Kostą Batakį. Paskutinė iš laidotuvių procesijos išvažiuojanti mašina mūsų merginoms davė jo mamos, lageryje kalėjusios lietuvės Janinos Batakienės telefoną.

Ilgai svarstėm, ar skambinti jai, nes moteris tik ką palaidojo vienintelį savo sūnų. Tačiau išdrįsome ir skausmo draskoma močiutė mus priėmė savo namuose, sutiko papasakoti liūdną savo gyvenimo istoriją.

Liepos 20 d. Karaganda

Didžiulėse ir kur kas labiau apaugusiose miesto kapinėse visi išsiskirstę ieškojom lietuviškų kapų. Jų radome apie 10. Tuos, kurie neprižiūrėti aptvarkėm. Mums pasisekė, nes didžiulių kapinių džiunglėse pagelbėti sutiko kapinių prižiūrėtoja, tvirtinanti, kad jose gali būti palaidota iki 20 lietuvių.

Vienas neprižiūrėtas kapas buvo visai nedidelio, vos 7 metų sulaukusio berniuko. Jo šeima greičiausiai grįžo į Lietuvą. Kapas dvelkė lietuviškumu, nes antkapis buvo parašytas lietuviškomis raidėmis, o paminklo su niekuo kitu nesupainiosi, nes jo kraštais vijosi akmeniniai ąžuolo lapai. Ant kapo buvo užrašyta Vytautas Varabauskas 1958-1965 m. Liūdi tėvai ir brolis.

Iš tikrųjų lietuvių kapai neatrodo labiau neprižiūrėti nei kitų, nes Kazachstane apskritai nepanašu, kad kapinės būtų puoselėjamos taip pat kaip Lietuvoje.

Po kapinių tvarkymo mes paskambinome lietuvei Marytei, kurios žentas bažnyčioje davė jos telefoną. Moteris iš pradžių nenorėjo pasakoti apie tuos laikus, tačiau vėliau nusileido ir sutiko mus priimti. Paskutinį kartą Lietuvoje moteris buvo 1989 m., bet tai jai netrukdo tobulai kalbėti lietuviškai.

Jos gyvenimo istoriją galite paskaityti čia http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=23383452

Liepos 21 d. Astana

Mūsų ekspedicija baigiasi – važiuojama į Astaną, iš ten skrisim į Maskvą, o po traukiniu važiuosim į Vilnių.

Užsukame į šalia Astanos esantį muziejų, įsikūrusį buvusio ALŽYR lagerio teritorijoje. Šiame lageryje kalėjo tik tėvynės išdavikų žmonos. Paprastai kalbant jos buvo mokslininkų, intelektualų, politikų, kurie buvo sušaudyti, sutuoktinės. Muziejaus darbuotojų duomenimis, šiame lageryje kalėjo ir 14 lietuvių.

Rasa LuKaitytė,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Kazachstano Respublikoje dalyvė