07.08.
Pilnėjanti traukinių stoties salė, prie stalų statomos kuprinės, klaidžiojantys žmonių žvilgsniai..., kalbos, rankų paspaudimai su linkėjimais, dalijimasis prisiminimais. Skirtingas šnekančiųjų santykis su istorija: vienų – asmeninis, kitų – susiformavęs skaitant, mokantis.
Tokie vaizdiniai liko prieš sėdantis į traukinį ir patraukiant Maskvon.
07.09.
Maskva. Diena prasidėjo susitikus su ambasadoriumi A.Vinkumi, su kuriuo kartu atsitiktinai važiavome tame pačiame traukinyje.
Kadangi turėjome laiko iki skrydžio į Almatą, klaidžiojome po Maskvą – dulkėmis dvelkiantį didžiulį milijoninį miestą, nusėtą statybvietėmis, ore skambančiais šaižiais automobilių signalais bei transporto kamščiais. Šaligatviais kursuoja daugybė žmonių rūsčiais veidais. Noris kuo greičiau į Kazachstaną, kuo greičiau į misiją.
07.10.
Almata, buvusi Kazachstano sostinė. Palyginus su Maskva – tai žalias, šviesus miestas. ...karštis gatvėse...
Ryte susitikome su Lietuvos ambasadoriumi Kazachstane J.E.R.Kozyrovičiumi, vėliau – su vietiniais lietuviais verslininkais. Laisvos nišos verslininkams atgynė į Kazachstaną ir lietuvius. Kas kepa duoną, kas gyvena kalnuose tikrinant ledynų tirpimą ir itin retai nusileidžia į miestą, kas užsiima apdaila turtingų vietinių prabangos troškimo dėka.
Nors Almata jau nuo 1997 m. nebėra Kazachstano sostinė, Lietuvos ambasada vis dar čia. Dėl lėšų trūkumo ji į Astaną, kur Lietuvai 49 metams yra skirtas žemės sklypas, keliama nėra. Kada nors ateity. Užsieniečiai, pagal Kazachstano įstatymus, žemės pirkti negali, tad ji yra nuomojama. Tiesa, tame išnuomotame sklype leidžiama pasistatyti savo pastatus.
Pirma diena Kazachstane prasidėjo ir baigėsi su atvykusiais lietuviais. Kalbantis ir dalijantis įspūdžiais.
07.11.
Išsinuomojome autobusiuką iš Almatos į Balchašą, kuriuos skiria daugiau nei 700 km. Transporto kamščiai gatvėse, kuomet iš trijų galimų eilių vairuotojai „pasidaro“ keturias, o kiti bando įsiterpti važiuojant pusiau keliu, pusiau šaligatviu.
Dusinantis karštis: kai išlipi pakelėje iš autobusiuko, iš karščio netgi trūksta oro. Aplink pusdykumės, besiganantys kupranugariai, augančios kietos, aštrios žolės.
Artėjant prie Balchašo ežero pakelėse kabo ant geležinių kablių pamautos džiovintos žuvys. Kitos laikomos dėžėse po nešvariais skarmalais. Perkančiųjų žuvį pakeleivių matyti neteko.
Vakare, atvykus į miestą, išėjome apsižvalgyti. Nuėjome prie metalurgų rūmų, kuriuos, be jokių saugos atributų, statė politiniai kaliniai. Vėliau dar į juos sugrįšime.
07.12.
Ryte nuvažiavome į miesto krikščionių katalikų bažnyčia, kurioje tikėjomės sutikti vietos lietuvių. Taip ir buvo. Po mišių „radome“ lietuvę tremtinę Petronėlę, kurią, taip netikėtai aplankę lietuviai, sukorę tūkstančius kilometrų, itin sujaudino. Už rankos viso pokalbio metu ją laikė anūkė. Petronėlė lietuviškai jau nebešneka, tik retsykiais įterpia vieną kitą lietuvišką žodį. Bet klausiama lietuviškai supranta. Pasakojo savo istoriją: į lagerį atvežta vos 19 metų, kalėjo iki 29 m. Kitų lietuvių pavardės jau nuėjusios užmarštin, tik kartais iš atminties iškildavo viena kita.
Vėliau važiavom į lagerius, pirmiausia į Balchašo. Šiuo metu ten saugoma zona, todėl mus lydėjo palyda. Nustebino griūvantys pastatai. Iš tikrųjų net ne griūvantys, o griaunami. Šiukšlės aplinkui, dvokas. Kas pila čia šiukšles? Kas teršia? Pareigūnai tik gūžteli pečiais ir tikina nežinantys. Bet kas gali taip elgtis, jei įėjimas į šią saugomą zoną miestiečiams negalimas? Ar tik ne patys šios zonos gyventojai/ tarnautojai? Retoriniai klausimai, arba tiksliau paprasti klausimai, patapę retoriniais, nes niekas į juos taip ir nesugebėjo atsakyti.
Ekspedicijos vadovas Algis rodo nuotraukas, kaip atrodė lageris prieš penkis metus, kuomet jis paskutinį kartą čia lankėsi. Skirtumas neįtikėtinas. Tuomet dar buvo galima pajusti lagerio dvasią. Žinoma, taip teigti mums, laisvėje gyvenantiesiems, pernelyg drąsu, tačiau kai stovi tarp lagerių sienų, vielų, grotų bei girdi tik švilpiantį laukuose vėją, užlieja visai kitoks jausmas. Tai tik vaizduotėje susikurta jausena: mes aplankėme ir labiau išlikusių lagerių.
Po to patraukėme prie Kounrado lagerio. Pakeliui pravažiavome išnykusias gyvenvietes. Tuščia ir slogu. Užsidarius gamykloms, miesteliai nebeturėjo ateities, žmonės pradėjo kraustytis ir tuo pačiu ardyti savo namus. Viena kita plyta reiškia vieną kitą papildomą tengį (Kazachijos pinigą) kišenėje. Taip atsirado miesteliai vaiduokliai, kuriuose riogso apgriuvę ar suardyti namai be langų, jų pašonėse ganosi kupranugariai.
Akyse liejasi gelsva, ruda, rusva spalvos. Dulkės ir smėlis po kojomis.
Šio lagerio likučiai dar skurdesni nei Balchašo. Vienintelis išlikęs pastatas – lagerio vadovybės.
Kapinės. Nėra lietuvių kapinių, tik bendros įvairių tautybių, įvairių religijų. Šalia ilsisi katalikas, stačiatikis ir musulmonas. Pastarieji laidojami nedidukuose nameliuose – rūmuose. Kai tokių kapų daugiau, susidaro savotiškas „miestelis“. Kapinėse daugybė plastmasinių spalvotų vainikų, gėlių. Vainikai kabo metų metus ant geležinių kryžių. Kur ne kur paminklai išvirtę, vietomis jų tyso ištisos krūvos. Pasiskirstėme eilėmis ir ieškojome lietuvių. Vienų pavardės įrėžtos lotyniškais rašmenimis, kitų – kirilica. Radę lietuvišką kapavietę ją sutvarkydavome: išraudavome pusdykumėse augančias spygliuotąsias piktžoles.
Tądien be lagerių ir kapinių dar buvome vario kratery. Dabar jis dėl ekonominės krizės neveikia, nes, kritus kainoms, neapsimoka išgauti šio tauriojo metalo. Bet ateity, pasitaisius ekonominei situacijai, gavyba vėl bus atnaujinta.
07.14.
Vykome prie paminklo Karlago aukoms. Platus laukas, kurio pradžioje stovi kelių šalių paminklai čia gulusiems kaliniams. Izraelis, Baltarusija ir Slovėnija paminklus dar statys. Stovint prieš jau esančius paminklus, dešinėje, keliu, važiuoja mašinos. Šis kelias nutiestas ant laidojimo vietų. Apskritai aptverta teritorija yra tik simbolinė: kaliniai būdavo laidojami ir už jos ribų. Parašiau žodį „laidoti“, ir susimąsčiau, kad tai netiesa: žmonės paprasčiausiai būdavo sumetami į duobes. Pavieniui arba po kelis. Kas dabar pasakys, kiek jų buvo sumesta? Kiek jų buvo sudurstytų per pilvą, kad lagerių prižiūrėtojai įsitikintų, jog žmonės tikrai negyvi?
Stoviu lauke, kurio paviršius atrodo taip: kauburėlis, linija, kauburėlis. Ir taip kiek akys aprėpia. Iš pradžių stengiuosi eiti tik per linijas, bet vėliau lauko „faktūra“ susivienodina. Kartais vėl išryškėja. Tas kauburėlis – tai užkasta duobė. Kaulų laukas. Tūkstančiai žmonių, karo belaisvių bei politinių kalinių, buvo sumesti čia.
Spasko lageris. Negalėjome jo viso apžiūrėti, nes jo teritorijoje įsikūręs karinis dalinys. Paėjus vos tolėliau, mūsų varyti lauk bėgte atbėgo to dalinio tarnautojas. Kiek spėjom pamatyti? Barakų vietas. Vieno aukščio barakai po žeme, kad niekam nekristų į akis. Spasko lageris – neįgaliųjų ir silpnųjų lageris. Čia atvežtieji skaičiavo paskutines dienas kasdami akmenis, iš kurių statydavo tvorą.
1950 m. iš Spasko lagerio pabėgo trys kaliniai, bet stepėse sušalo. Jų misija nutrūko nepasiekus tikslo, jų kūnai buvo rasti, pririšti prie traktoriaus ir tąsyti aplink lagerį, kad kiti matytų savo likimą, jei sumanys bėgti. Tie nelaimėliai bėgo žiemą, turbūt žinodami, kad gresia sušalimas ir mirtis, tačiau net tokia perspektyva buvo patrauklesnė už gyvenimą Spaske.
Dar viena vieta, kurioje buvome, - vaikų kapinės. Iš tiesų aptvertas laukas su keletu kryželių. Kapavietės plyti ir toliau, ant jų žmonės jau statosi namus ir gyvena. Gyvena ant vaikų laidojimo vietų. Kraupu. Žiūriu į tuos namus ir patikėti negaliu. Jiems per langą matosi tos kapinės, jie turbūt žino, kad tikrosios kapinės yra ir po jų grindimis.
Buvo ir vaikų lageriai. Motinoms baigus maitinti savo vaikus, pastaruosius atimdavo ir išsiųsdavo į vaikų lagerius. Tuos, kurie išgyvendavo, atiduodavo į vaikų namus – vietą, kur paprasta išauginti žmones-robotus. Jie neprisimena savo šeimos, jie kentė lageriuose, o vėliau buvo „auklėjami“ vaikų namuose.
Šnekėjome tarpusavy šia tema, kalbėjome ir diskutavome, bet klausimai liko neatsakyti. Turbūt todėl, kad logikos šioje istorijoje nei kvapo, nekalbant jau apie žmoniškumą.
07.16.
Vakar atvykome į Džeskazganą. Keliavome traukiniu daugiau nei 14 val. tad jokio darbo atvažiavę nebedirbome. Be to, ir dienos laikas jau buvo ištirpęs.
Už Džeskazgano, laukuose ant kalvos, stovi lietuvių paminklas Kingyro aukoms. Nuo pat ryto tvarkėme tą paminklą. Svarbiausia, ką turėjome padaryti- numušti bei nugrandyti nekokybiškai užteptą tinką, kuris jau iro, trupėjo ir tuo pačiu ardė visą paminklą.
Kol kas turėjome tik kelis įrankius, tad dalis ardėme akmenimis.
Besidarbuojant atvyko nacionalinė Kazachstano televizija, taip pat trys merginos kazachės, kurios filmavimo metu panešiojo akmenis. Taip ir likom nesupratę, kam nešioti tuos akmenis? Prieš kamerą buvo galima sugalvoti ir naudingesnių darbų.
Visi smėlėti ir dulkini keliavome į savivaldybę susitikti su vietos jaunimo organizacijų atstovais. Labiausiai jie domėjosi Lietuvos jaunimo politika, aukštuoju mokslu. Teigė neįsivaizduojantys, kad toks projektas kaip „Misija Sibiras“ galėtų būti vykdomas jų jaunimo organizacijos. Dėl lėšų, dėl susiklosčiusių praktikų...
07.17.
Grįžom prie paminklo Kingyro aukoms. Šiandien baigėm daužyti tinką ir pradėjom dažyti. Reikėjo visas geležines konstrukcijas uždažyti juodais dažais: milžinišką kryžių ir kitas paminklo dalis.
Nuvalom dulkes, tepam teptuku, bet dar nespėjus nudžiūti papučia vėjas ir apneša dulkėmis. Visgi tai nebuvo darbas be rezultatų ir dulkes atpūsdavo ne visad, tad galiausiai paminklas atrodė daug geriau nei iš pradžių.
Už maždaug šimto km nuo Džeskazgano yra Baikonuras. Čia Rusija nuomoja Kazachstano teritoriją savo kosmodromui, iš kurio leidžiami kosminiai aparatai su žmonėmis, taip pat palydovai. Pasak vietinių Džeskazgano žmonių, paleidus raketą, kardinaliai pasikeičia oras: jei buvo karšta ir tvanku, iškart pasidaro šalta, pradeda lyti.
Baikonurą visi prisiminėm šiandien. Nes staiga nei iš šio, nei iš to pradėjo lyti ir pustyti smėlio bangas. O prieš tai buvo karšta, sausa.. Netrukus vėl viskas buvo po senovei. Gal raketą rusai paleido?
07.18.
Susitikome su Kingyro sukilimo dalyviu, buvusiu mediku, N. Pinčikovu. Tai žmogus, išgyvenęs 1954 m. įvykusį kalinių sukilimą, kuris galiausiai numalšintas tankais. 12 tankų važinėjo po lagerį knežindami žmones bei griaudami namų kampus: tokiu būdu sugriūdavo visas namas, palaidodamas po savimi kalinius.
Rankose laikydamas sąsiuvinį su nubraižyta lagerio schema, N. Pinčikovas vedžiojo mus žolėmis apžėlusiais takais, kur ne kur šiukšlių nuklotais plotais. Pasakojo apie „itin nusikalstama veikla“ užsiėmusią moterį, kuri dėl „įvykdyto nusikaltimo“ buvo nušauta. Ji, pasirodo, ežere išsiskalbė kojines. O tai padariusi jas dar ir pasidžiovė! Ją nušovęs pareigūnas vėliau nusišovė pats...
Tas Džeskazgano ežeras iškastas politinių kalinių moterų. Dirbtinis ežeras, kurio pakrantėse dabar stovi vario gamykla, o šalia maudosi kazachai. Šitoj gamykloj dirba apie 90 proc. Džeskazgano gyventojų.
N.Pinčikovas Kingyre dirbo medicinos punkte ir skiepydamas lagerio viršininką durdavo jam į nugarą kaip kokiai kiaulei. (N.P. žodžiai).
07.19.
Vėl Karaganda. Grįžom čia po maždaug 14 val. kelionės traukiniu, aplink bendrame vagone zujo vaikai, o mes naktį pakaitomis, po du, kas dvi valandas keldavomės budėti. Nes ne tik policininkai, bet ir tuo pačiu maršrutu keliaujantys žmonės perspėdavo dėl kuprinių.
Pirmas tikslas atvykus- lietuvių paieškos katalikų bažnyčioje, pastatytoje kunigo Dumbliausko iniciatyva. Klausėmės mišių: viskas taip pat, kaip Lietuvoje, tik kalba kita. Pakeliui į čia sužinojom, kad Karagandos centras anksčiau buvo visai kitur – bet pradėjus kasti varį, virš šachtų pradėjo smegti gruntas. Pastatai smego žemyn, tad miestas perkeltas tolėliau.
Po mišių, pašnekėjus su keliais vyresnio amžiaus gyventojais, gavom keletą kontaktų. Dar radom lietuvių ir Karagandos kapinėse. Atvažiavome į kapines, o čia, pasirodo, buvo ką tik palaidotas lietuvis. Keliais žodžiais apsimainėm su jo giminėmis. Ne laikas ir vieta buvo daugiau ko klausinėti. Užsirašėm telefonus ir atsisveikinom.
07.20.
Grįžom į Karagandos kapines. Tai bemaž laukinės kapinės, su aukštom žolėm, medžiais, sulaužytom ir ant kapų užgriuvusiom šakom. Kai kuriuose auga serbentai, vyšnios, žydi ramunėlės. Žmonėms netvarkant, sutvarkė laikas ir gamta.
Mąsčiau: jei randi tokį kapą, apaugusį uogų krūmais, medžiu kur kampe, ar reikia viską rauti ir ravėti? Ar tai bus sutvarkymas? Gal tiesiog įsikišimas? Tad gal tegu auga ir nokina savo vaisius, kam kištis? Juk ne piktžolės.. Visa tai ir liko tik pamąstymais, nes lietuvių rastuose kapuose ramunėlių nebuvo, tik betonas ir sausos žolės.
Dažnai nebūna praėjimo, eini ratais aplinkui per krūmus.
Ieškojom lietuvių kapų. Pasiskirstėm po du ir „šukavom“ kapines. Radom. Ne dešimtimis, bet vis šis tas. Nufotografavom, kad būtų suvesti duomenys, sutvarkėm.
Po pietų dalis išvažiavo susitikti su lietuviais tremtiniais, kurių kontaktus buvom gavę vakar.
07.21.
Išsinuomojom autobusiuką ir išvykom į Astaną. Naująją sostinę. Prieš tai užvažiavom į Alžyrą – lagerį. Nieko nelikę, tik siena su šimtais aukų pavardžių. Metras po metro, pavardės nesibaigia. Vien moterys. Moterų lageris. Nuėjome į muziejų, paklausėm kitos, bet iš dalies ir tokios pačios kraupios istorijos. Skiriasi vieta, žmonės, bet esmė ta pati. Pasibaisėtinos ir žodžiais dabar niekaip neapibūdinamos gyvenimo, arba tiksliau tariant, išgyvenimo, sąlygos, darbas, darbas...
Ir kad ir kiek berašyčiau, vis vien nuolat krebžda mintis, kad neperteiksiu to, ką mačiau, ką jaučiau tai matydama bei girdėdama. Po tas vietas vaikščiodama.
Astana man - netikras miestas, lyg miesto maketas. Nes miestuose juk būna senų ir naujų namų, ką tik pastatytų pastatų ir senų, aptrupėjusių. Vienos gatvės jau prašyte prašosi remonto, o kitos - ką tik nudažytos. Vienos jaukios, o kitos – pramoniniu miestu dvelkiančios. Astanoje taip nėra. Čia viskas blizga, čia viskas tobula, net medžiai susodinti lygiagrečiomis eilėmis po keturis ar daugiau. Miesto kūrimas vyksta vienu ypu, kaip kompiuteriniame žaidime.
Kazachstano sostinėj jokių minčių nepasisėmiau, tik jausmą, kaip viskas netikra ir nenatūralu, todėl svetima ir šalta.
Kazachstane visur ant pastatų galima pamatyti skaičius 2030. Tai metai, kuomet, Kazachstanas klestės. Žmonės tuo tiki, nes tai pasakė N. Nazarbajevas.
07.24.
Kelios dienos prieš tai - tik kelionė: lėktuvu, traukiniu. Vėl buvo Maskva, vėl dulkes ir aukšti pastatai. Nieko.
Kai įlipau į traukinį, norėjosi kuo greičiau atsidurti Lietuvoj. Nes pasiilgau.
Rugilė Trumpytė,
"Misija Sibiras'09" ekspedicijos Kazachstano Respublikoje dalyvė
