Kad būtų aiškiau:
Indrė - Ilga, Mažoji, Ataušus, Drakoniukas
Mantas - Mažas
Viltė - Ataušus, Drakoniukas
Svaras - Gauras, Svarainis, Svarovskis
Rasa - Viena iš bachūrėlių
Algis - Profesorius
Pirmoji diena
Neringa per interviu paklausė, kaip norėčiau pradėti savo pirmąjį dienoraščio puslapį. Aš atsakiau: „Lietuvoje yra gerų žmonių“.
Bet pradėkime nuo pradžių…
14 val. visi susitikome LiJOT biure, dar gražūs, linksmai nusiteikę. Išsidalinome suvenyrus Kazachstano lietuviams, aptarėme dienos planą. Tikriausiai didžiausias dienos išbandymas buvo pėsčiomis nusigauti iki geležinkelio stoties su kuprinėmis ant pečių. Gėda prisipažinti, bet stotį pasiekėme uždusę ir šlapiom nugarom! Tarkim, kad dėl tvankaus oro ir lipimo į kalną. Ten mūsų laukė spaudos konferencija. Prisipažįstu, fotoaparatų blykstės ir kameros mane vertė jaustis šiek tiek nejaukiai. Tačiau pats išlydėjimas buvo sklandus ir mielas. Susirinko artimiausi žmonės, kurie, tikiuosi, mūsų nuoširdžiai ilgėsis. Pažadėjusi mamai, kad nepadarysiu šeimai gėdos, įlipau į traukinį su plačia šypsena. Traukiniu važiavau pirmąjį kartą. Mūsų kupė kiek ankštokas penkioms damoms, tačiau taip tik dar smagiau!
Begeriant kavą ir gilinant pažintį, mus aplankė malonus ir netikėtas svečias – Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje A.Vinkus. Mūsų misija jį labai sujaudino ir ambasadorius norėjo parodyti savo paramą – pavaišino vakariene ir pasirūpino, kad kitą dieną Maskvoje būtumėm priimti ambasadoje su visais patogumais. Pasijutome tikrai pamaloninti. Būtent dėl pono Vinkaus dosnumo, taip ir norėjau pradėti savo dienoraščio lapą: „Lietuvoje yra gerų žmonių“.
Po vakarienės davėme interviu Neringai. Pradžioje buvo keista kalbėti prieš kamerą, bet paskui įsivažiavau. Paskui, paplepėjus, mūsų laukė saldus miegas. Tik kartas nuo karto pabusdavau nuo duslaus, monotoniško bėgių dundėjimo ir nuo moters balso, pranešančio, kokioje stotyje sustojome.
Antroji diena
Ryte, apie 7 val., mus pažadino senos geros rusiškos melodijos. Tai privertė nusišypsoti ir net bandyti šokti gulint.
Iš stoties, kaip ir buvo žadėta, mus paėmė ambasados autobusiukas. Pasirodo, kad ambasada yra visai netoli stoties, beveik pačiame Maskvos centre. Čia gavome kambarėlį atsipūsti bei nusiprausti.
11.45 val. laukė susitikimas su ambasadoriumi. Jis dar kartą parodė savo svetingumą, pavaišindamas mus pietumis. Pasistiprinę nusprendėme eiti pasižvalgyti. Pasivaikščiojome po didžiulę pėsčiųjų gatvę (Arbat). Ten buvo be galo daug įkyrių žmonių, dalijančių lankstinukus, kviečiančių pasidaryti „tatoo“. Bet toks jų darbas! Kas be ko, aplankėme Raudonąją aikštę! Tai tikriausiai viena jaukiausių vietų Maskvoje, nes man šis miestas pasirodė kiek svetimas ir šaltas. Stebėjome, kaip kariai atiduoda pagarbą prie nežinomo kareivio kapo. Pataikėme geru metu, kaip tik tada, kai keitėsi sargyba. Verta buvo pamatyti tuos įspūdingus, griežto veido, skvarbaus žvilgsnio, aukštai kilnojančius kojas, vyrus.
Tiesa, vos nepraradome vado, Rasos, kuri sugalvojo nufotografuoti laukinių šunų „šaiką“. Tikriausiai šunims tai, anaiptol, nepasirodė smagu ir jie tai parodė.
Šiek tiek pavargę po dienos įspūdžių nuėjome į valgyklos tipo kavinę papietauti. Oksana davė skanių kotletų. Prieš akis dar 3 valandų skrydis į Almatą.
O kokie kamščiai Maskvoje!!! 40 km nuvažiavome per dvi valandas... Skubėjome. Oro uoste buvome šlapi nuo prakaito. Patys pakavome kuprines į šiukšlių maišus, kad neišsimėtytų daiktai. Aišku, buvo ir gudruolių, kurie nepagailėjo 200 rublių, kad jiems supakuotų specialistai.
Į lėktuvą spėjome laiku. O kiek ten mus šėrė! Net neleido žmonėms ramiai pamiegoti. Tai saldainiukas, tai pledukas, tai naktipiečiai...
Trečioji diena
5 valandą ryto atvykome į Almatą. Aš, kaip visada, paskubėjusi išlupau savo kuprinę iš celofano. Mano nelaimei, kažkas paskleidė gandą, kad reikės kodo, priklijuoto prie bagažo. Todėl teko knistis po šiukšlių dėžę. Aišku, tai buvo tik gandas... Tik man taip ir nutinka.
Apsigyvenome viešbutyje... Su Indre nutarėme nusnausti po bemiegės nakties iki 10 valandos, nes 12.30 val. susitarėme susitikti su grupe apačioje. Nutarėme, kad turėsime pakankamai laiko nusiprausti, išsiskalbti drabužius prieš vizitą pas ambasadorių. Mus pažadino Rasos skambutis. Buvo be dvidešimt pirma (12.40 val.). Tai tiek iš tų mūsų planų..., per minutę apsirengėme tuos pačius purvinus drabužius (džinsus, kelioninius batus), neįvertindamos, koks lauke karštis ir išvis, kas vyksta. Piktos nusileidome į apačią, tikėdamos sulaukti pylos. Ačiū Dievui, niekas nesupyko ir neburbėjo.
Pirmą valandą mus svetingai pasitiko ambasadorius. Aprodė ambasadą, papasakojo apie situaciją Kazachstane, pavaišino priešpiečiais. „O dieve, aš suvalgiau arklį“. Tai Rugilės frazė, kurios dar ilgai nepamiršom. Kaip jau supratote ragavome arklienos. Išėjome apžiūrėti miesto. Apžiūrėjome prezidento dukters biurą (toks neblogas), centrinę aikštę, Arbatą.
18 val. buvo suorganizuotas susitikimas su lietuvių bendruomene. Visi lietuvaičiai susirinkome ambasados kiemelyje. Pasidalinome įspūdžiais apie miestą (korupciją, bendravimą su policija, automobilius). Tie žmonės užsiima verslu, mat šioje šalyje yra puikios sąlygos jam kurti. Atsisveikinę su ambasadoriumi, nutarėme užkąsti. Lietuviai nuvežė mus į jų pamėgtą kavinukę, esančią prie pat jų ofiso. Ragavome kazachiškų šašlykų! Žmonės čia labai malonūs, tik niekur neskuba. Kaip profesorius sakė, jie lėtesni už estus ir suomius. Buvome išlydėti su kavinės šefo šokiais. Smagiai praleidome vakarą. Vietiniai lietuviai labai svetingi žmonės.
Ketvirtoji diena
Visą dieną praleidome automobilyje. Susipažinome su tikruoju Kazachstanu – stepėmis, gyvūnija, oro sąlygomis. Matėme keletą specifinių musulmoniškų kapinaičių. Kuo turtingesnis buvo žmogus, tuo didesnis kapas. Toks vaizdas, kad musulmonų kapai gražesni už jų gyvenamuosius namus. Keisti tie žmonės...
Pakeliui į Balchašą daug dainavome. Su Indre gavome pravardę „ataušusios.lt“, nes saulei nusileidus, pradėjome dainuoti ir repuoti savos kūrybos žodžiais. Meninės vertės jie neturėjo. Dabar suprantu, kad tikriausiai ne visiems autobusiuke patiko klausytis mūsų nesąmoningo pasirodymo.
Balchašą pasiekėme apie 22 val. Dar gavome abejotinos kokybės maisto („lagman“), nuo kurio mano kambariokę kitą dieną labai pykino.
Dar šiek tiek spėjome apžiūrėti miestą: paminklus, kultūros namus, kuriuos statė lietuviai politiniai kaliniai (tarp jų ir Algio tėvas), Balchašo ežerą.
Penktoji diena
Pusryčių kokybė abejotina – kiaušinis neiškeptas, o dešrelė, ko gero, ne iš mėsos. Įdomu, kam šiandien bus bloga. Profilaktiškai išgėriau vaistų. Panašu, kad lauke labai karšta!
9:30 val. išėjome apžiūrėti miesto. Miestas jaunas. Įsikūrė tik atsiradus vario šachtoms. Nuėjome į vietinį turgelį ir su Rugile prisipirkome uogų ir vaisių. Visi juokėsi, kad mums bus bloga. Tačiau bloga buvo ne mums, o Indrei, kuri iš pat ryto grįžo miegoti į viešbutį. Kiek ji praleido tą dieną! Prie Balchašo kultūros rūmų mus pasitiko garsi vietos žurnalistė ir smalsūs vietinių vaikų žvilgsniai. Jie sekė mus visą laiką, mat pamatė Neringą su kamera. Pasirodo jie patys yra vietinės žvaigždės, komikai. Apžiūrėjome freskas, piešinius ant lubų, kurias piešė tremtiniai, tarp jų ir Algio tėvas. Viena moteris Rasai padovanojo paveikslą!
Pamaldos bažnyčioje prasidėjo 11.30 val. Tai buvo pačios keisčiausios mišios, kurias man teko matyti. Jos turėjo kažkokio mistinio prieskonio. Po to mums pasisekė – radome senučiukę lietuvę, kuri išėjo į lauką su mumis pasišnekėti. Ją atvedė anūkė. Močiutė kalėjo dešimtis metų lageryje už tai, kad turėjo daug žemės. Ją čia atvežė 19 metų. Paskui ji susirado vyrą rusą ir čia pasiliko, sukūrė šeimą. Visa jos šeima palaidota Kazachstane.
Netikėtai atėjo kita sena moteris, kuri išgirdo mūsų pokalbį. Pasirodo ji kalėjo kartu su Algio motina. Ją atpažino iš nuotraukos. Tačiau ji buvo ne lietuvė, o ukrainietė. Į tremtį ją atvežė 1947 m. Ji dirbo virtuvėje.
Paskui važiavome į lagerio vietą. 1985 m. Algis ten buvo pastatęs kryžių, kuris, deja, nuvirto. Dėl to, prieš 5 metus, buvo pastatytas paminklas, kuriame vaizduojamas nulinkęs kryžius. Lagerio vietą gaubė niūri atmosfera. Visur mėtėsi kaulai. Žmonės buvo laidojami čia pat, už tvoros.
Kounradas padarė didžiausią įspūdį, o ypač kai suvoki, kad tą didžiulį karjerą iškasė kaliniai savo rankomis. Neapsakomas vaizdas. Ten buvo vario kasyklos, o vėliau perkeltas ir lageris, kad kasdien nereikėtų varyti kalinių didelio atstumo. Netoliese kasamas volframas ir molibdenas. Ten varydavo nepaklusniuosius kalinius, mat šie cheminiai elementai yra kenksmingi sveikatai. Tie kaliniai ilgai negyvendavo... Patys prisirinkome žalių akmenukų. Būtent iš jų ir išgaunamas varis.
Vėliau aplankėme 3 kapines, ieškodami lietuvių kapų. Stiprus stepių vėjas ir dvelkianti ramybė kūrė mistišką atmosferą. Deja, radome tik keletą. Juos nufotografavome. Kartas nuo karto pasirodydavo koks „sūslikas“ (gyvūnas primenantis žiurkę) ir praskaidrindavo nuotaiką.
Mažas apsinuodijo maistu, todėl labai skubėjo namo. Mums buvo labai juokinga, tačiau juoktis bijojome. Mantas buvo labai piktas...Bus jam tyčiotis iš Indrės, kuri krito pirmoji.
Šeštoji diena
7 val. ryto išvažiavome iš Balchašo. Beveik visą kelią pramiegojome, o kitą dalį prasišaipėme vieni iš kitų. Mažam vis dar niekas nebuvo juokinga.
Apie 12 val., Karagandoje mus pasitiko ponas Vitalijus Tvarijonas. Nuvežė mus į „Lietuvių namus“. Čia ir apsistojome. Namukas labai mielas, pilnas jaukių detalių. Vitalijus labai svetingas žmogus, pats – verslininkas, kaip ir daugelis lietuvių Kazachstane. Jie su sūnumi, deja, nekalba lietuviškai. Buvo dar viena proga palaužyti liežuvį kalbant „broken russian“. Septintai valandai buvo sukviesti vietiniai lietuviai. Gaila, bet susirinko nedaug. Daugiausiai kalbėjomės su viena ponia, kuri nepaisant to, kad gimė Kazachstane, puikiai kalba lietuviškai. Ji planuoja grįžti į Lietuvą.
Dar vienas vaikinas, Stasys, 16 savo gyvenimo metų praleido čia, tačiau užsispyrė grįžti į Lietuvą. Ir grįžo. Nemokėdamas kalbos ėjo į devintą klasę, o dabar netgi mokosi universitete. Be abejonės, puikiai kalba lietuviškai.
Vėliau buvo užkurta pirtis. Su merginomis nuėjome nusiprausti. Viena ant kitos pylėme vandenį. Puikus dušas po atviru dangumi.
Diena ganėtinai išvargino, todėl saldžiai užmigome, nepabaigę žiūrėti dokumentinio filmo.
Septintoji diena
Šiandien aplankėme daug svarbių vietų – Spaską, Dolenką, Karlagą. Stasys važiavo kartu su mumis. Pripasakojo bendravimo su policininkais subtilybių ir šiaip visokių kazachiškų istorijų.
Spaske palaidota keliasdešimt tūkstančių tremtinių. Sukurtas labai gražus laukas, pilnas paminklų. Lietuvių paminklas simbolizuoja Vyčio kryžių už kameros grotų. Beje, mūsų paminklas čia atsirado pirmasis. Ypač išsiskyrė vokiečiai. Jie po visą lauką išmėtė juodus kryžius.
Aplankėme ir Dolenką. Tai Karlago (Karagandos lagerių) štabas, valdymo centras. Jam vadovavo gen.Kruglovas. Ten buvo ir vaikų kapinės. Netoliese teka upė. Gidė pasakojo, kad kai upė patvinsta, išplauna kapus, todėl neretai galima pamatyti juos plaukiojančius...
Tądien buvome ir mirtininkų, kaip juos pavadino profesorius, lageryje. Ten kalėjo sergantys žmonės, be galūnių ir pan. Su jais kalėjo ir Čiževskis, kuris kalėdamas padarė atradimą ir gavo Nobelio premiją! Tikras paradoksas.
Vėliau laukė kelionė traukiniu.
Aštuntoji diena
Kelionė traukiniu buvo sunki. Budėjome po vieną žmogų prie daiktų, nes neturėjome atskiros kupė. Vis koks nors kazachas norėdavo šalia atsisėsti, bet apsimesdavome kvailais arba kad nesuprantame rusiškai. Ir šiaip žmonės nuolat migravo, mat įsikūrėme strategiškai puikioje vietoje – prie WC. Šalia buvo moteris su mažamečiais vaikais, kurie nuolat verkė. Taigi, buvome pamaloninti garso, vaizdo ir kvapo efektais. Bet šiaip kelionė traukiniu buvo smagi. Visi susigrūdę nuolat smagiai kvatojome iš nesąmonių. Po 9 valandų buvome Džeskasgane. Vos 100 km atstumu nuo Baikonuro kosminės stoties, o tai Kazachstano mastais yra labai nedaug. Dėl to labai didele radiacija (dėl ko, vėliau draugei telefonu skundėsi Rugilė).
Džeskasgane laukė daug darbo. Bet juk to čia ir atvažiavome. Tačiau negalėjome dirbti iš karto, nes reikėjo pakalbėti su vietine valdžia, gauti įrankių, suorganizuoti transportą... Po nakties traukinyje visiems trūko miego. Ne paslaptis, kad ir pati pamiegojau pietų miego. Viskas per Drakoniuką! Laiku neprikėlė manęs. O mes visada kartu miegam.
Šiandien „realybės šou“ paliko Rugilė. Sunegalavo. Mat mes susilažinome, kuris pirmas suserga, tas moka 800 tengių (apie 15 Lt) į bendrą fondą. Jau užsidirbome kiekvienas po 200: 100 iš Indrės, 100 iš Rugilės. Verslas vyksta!
Devintoji diena
Pusę laiko praleidžiame linksmai besišaipydami vieni iš kitų. Dažniausiai iš Indrės (dėl ūgio) arba iš manęs. Kol kas dar nepriėjome iki muštynių.
Visą dieną praleidome tvarkydami paminklą Kingyro sukilimui pažymėti. Turėjom nemažai fizinio darbo, bet buvo labai smagu. Na bet ir oras Kazachstane! Saulė kepina kaip pašėlusi. Tada netikėtai pradeda ūžti vėjas ir lyti šaltas lietus... Profesorius nusprendė, kad Baikonure pakilo raketa. Mes nepatikėjom. Turiu prisipažinti, kad labai geras jausmas daryti gerą darbą. Merginos darė viską: skaldė tinką, betoną, nešiojo akmenis, kasė duobes. Buvo smagu.
Prie mūsų prisiplakė trys vietinės merginos. Na jos tik stovėjo, bet atvažiavus vietinei TV pradėjo kilnoti akmenis. Pasirodo jos buvo tik „dėl vaizdo“. Televizija norėjo parodyti žmonėms, neva, ir vietiniai prisideda prie mūsų darbo.
15 val. laukėme autobusiuko, kurį pažadėjo atsiųsti savivaldybės atstovai. Spėkit, ar sulaukėm. Galiausiai nuėjome į vietinę krautuvę, kurioje dirbo Algio pažįstama. Ji ir iškvietė autobusiuką. Blogiausia, kad 16 val. turėjome jau būti savivaldybėje. Nuvykome tik 17 val. Patys kalti, nesilaiko duoto žodžio. Susitikome su svarbiais žmonėmis bei jaunimo organizacijų atstovais, kurie klausinėjo, ar čia mums patinka. Nejaugi sakysi jiems, kad žmonės čia vargingai gyvena, pastatai apgriuvę, jokios tvarkos, didelis vandens užterštumas, radiacija. Todėl šiek tiek melavome. Porelė kazachų grįžo su mumis namo, pratęsti pokalbio. Jiems pasirodėme labai įdomūs.
Ši diena pilna įspūdžių. Gaila tik kad mano sugulovė, Drakoniukas, jau miega ir nebekalba.
Dešimtoji diena
Dirbome iki 18 valandos vakaro. Tiesa, keturi žmonės, geriausiai kalbantys rusiškai, trečią valandą išvažiavo į muziejų, kur buvo pakviesti į diskusiją. Bet mes taip pat stropiai mokomės rusų kalbos. Kartais būna labai liūdna, kai supranti, ką tau sako, ko klausia, bet negali atsakyti.
Po darbo buvome pavargę. Mat saulė kepina kaip pakvaišus.
Vėl pavalgėme šašlykų. Iš tikrųjų taip norėtųsi kokių paprastų lietuviškų kotletukų ar šaltibarščių...
Vienuolikta diena
Šiąnakt taip griaudėjo! Naktį galvojau, kad kažkas bombarduoja.
Nesisekė surasti tinkamos vietos pusryčiams. Vienuoliktą valandą susitikome su Kingyro sukilimo dalyviu. Istorija gyva! Jis aprodė lagerius, papasakojo, kaip viskas vyko iš tiesų.
Kaip ir daugelis pasaulio blogybių, Kingyro sukilimas (1954.05.16 – 1954.06.25) prasidėjo dėl moterų. Vyrų ir moterų lageriai buvo netoli vieni kitų. O atvežus kriminalinių nusikaltėlių, vyrams pasidarė neramu dėl savo dukrų ir žmonų. Mat lageriuose su moterimis nebuvo lengva. Vyrai jas išnaudodavo.
Sukilimui numalšinti atvažiavo 12 tankų. Jie be sąžinės graužaties važinėjo ant žmonių. Taip ir numalšino sukilimą...
15 valandą ir vėl buvome pagerbti vietinės valdžios, nes šiuo metu kaip tik Džeskazgane vyksta miesto šventė – Metalurgų diena. Gavome po kupranugariuką. Man net nepatogu darosi. Tiek daug dėmesio gauname... Ypač, kai darai viską ne dėl garbės, o savanoriškai, jausdamas pareigą.
Žmonės čia tikrai labai draugiški. Mūsų atėjo išlydėti ta porelė, kuri buvo užsukusi pas mus. Nieko nesakę, jie susirado mūsų vagoną. Netgi atnešė dovanų. Tai buvo labai malonu ir netikėta.
Dabar 2 valandos nakties. Mano eilė budėti traukinyje iki 4 val. Kaip čia neužmigti?
Dvyliktoji diena
Liepos 19 d. Mamos gimtadienis. Sukau galvą, kaip ją pasveikinti. O nusprendžiau, kad svarbiausia yra nuoširdumas. Genialumas slypi paprastume. Todėl pasimeldžiau už ją bažnyčioje, kurioje buvome ryte, ir parašiau gražią žinutę.
Ieškojome lietuvių kapų vietinėse kapinėse. Ir štai – likimo ironija – kai tik atvykome, buvo ką tik pasibaigusios lietuvio kapinės. Užkalbinus paskutinius išvažiuojančius giminaičius, pavyko gauti mirusiojo motinos kontaktus. Bet, mano nuomone, nemandagu jai skambinti. Juk vos prieš kelias valandas ji palaidojo savo sūnų… Tačiau nežinau, ką nuspręs kiti.
Su Drakoniuku pakelėj nusipirkome vienuolikos kilogramų arbūzą vakarienei. Vyrai padeda Vitalijui dirbti kieme. Visi purvini nešioja lentas. Vitalijus tikrai labai malonus – rūpinasi mumis lyg garbingiausiais svečiais, nors ir mato mus tik pirmą kartą. Iki nakties pliekėm UNO kortomis. Pabaigoje prasidėjo Mažo sukčiavimai. Gal ir gerai, nes visi jau taiiip norėjom miego!
Tryliktoji diena
Iš pat ryto važiavome tvarkyti kapų. Kazachų kapinės ypatingai keistos: jie laidoja žmogų prie žmogaus, praėjimui palikdami apie 10 cm tarpą. Arba išvis nepalikdami. Paklausėme vietinių, kodėl jie netvarko savo kapų. Atsakymas buvo paprastas: „Mes neturime pinigų“. Įdomu, kam tie pinigai reikalingi – išrauti žolei?
Vėliau turėjome laisvo laiko pasivaikščioti po miestą. Pralėkėme suvenyrų parduotuvėles.
Smagiai pavakarojome pirtelėje. Vitalijus išvirė kazachiškos arbatos. Prieš miegą žiūrėjome labai įdomų filmą su Indre ir Algiu, bet, kaip visada, užmigome filmui vos įpusėjus. Tuo tarpu kiti aktyviai diskutavo pačia aštriausia tema – apie juodaodžius ir seksualines mažumas.
Keturioliktoji diena
Kaip ir visada šeimyniškai papusryčiavom, šiek tiek aptvarkėm „Lietuvių namus“, pasidarėme bendrą nuotrauką ir išrūkom į Astaną. Ten mus pasitiko labai mielas ir šnekus vyriškis – Antanas Petrauskas. Sužinojome dienos planą, kurio paskui nepavyko įvykdyti. Vienintelė vieta, kurią aplankėme buvo „ALŽYR‘as“. Tai lageris, kuriame kalėjo moterys su mažamečiais vaikais. Jos dažniausiai būdavo vadinamos tėvynės išdavikų žmonomis, seserimis, buvo kaltinamos dėl šeimos narių nepalankaus valdžiai darbo. Kai vaikai sulaukdavo trijų metukų, būdavo atplėšiami nuo motinų. Baisu…
Vakare ėjome apsižvalgyti po Astaną. Gražus miestas, tik kad jau labai europietiškas. Manau, kad Azijos šalys turėtų stengtis išlaikyti savo unikalumą, o ne kopijuoti didžiuosius Europos miestus. Globalizacija…
Penkioliktoji diena
Maskvą pamačiau kitomis akimis. Iš pradžių ji man pasirodė šalta. Dabar vienintelis neigiamas dalykas buvo tai, kad čia laaabai brangu. Šiaip labai savotiškas ir gražus miestas. Su Neringa rezgėme planą nusipirkti „pončkų“, bet jo taip ir neįvykdėme. Tačiau paskanavome kitų rusiškų kulinarijos gėrybių. Turgelyje iš močiutės prisipirkome pyragaičių. Pavyko rasti ir „lėlytę linguolytę“ (ją taip apibūdino Rasa).
Vėl buvome svetingai priimti ambasadoje. Ponas Vinkus nepagailėjo mums savo brangaus laiko. Parvežėme jam lauktuvių. Už gerus darbus visada atlyginama. Nusprendžiau valandėlę pamiegoti prieš kelionę traukiniu. Tačiau atsitiko taip, kad ta valandėle pavirto į tris tingias valandas. Liūdnomis akimis paskutinį kartą palydėjome Lietuvos ambasados vartus. Prieš akis laukė ilga kelionė traukiniu. „Už girių, už kalnų, ant pilko lauko, manęs seniai jau laukia, namai,“ – skambėjo man ausyse.
Šešiolikta diena
Kelionė traukiniu iš Maskvos buvo liūdna. Juk pagalvoji, kad jau reikia skirtis su bendraminčiais, su kuriais praleidome tiek daug laiko. Guodžia mintis, kad reikės dažnai susitikti, kartu daryti pristatymus. Be to, Neringa pažadėjo iškepti vištą!
Jaukiai praleidome laiką traukinyje. Dainavome lietuviškas dainas. Populiariausios buvo „Purpurinis vakaras“, „Balnokim broliai žirgus“, „Teka, teka skaisti saulė“. Prisiminėme visas kuriozines situacijas, kurios atsitiko kelionės metu.
Esu labai dėkinga visiems, kurie prisidėjo prie to, kad vykčiau į Kazachstaną. Keista, bet kai kuriems žmonėms sunku suvokti, kad šie jauni žmonės važiuoja ne dėl šlovės, dėmesio, noro paatostogauti, pasižmonėti, o dėl noro savo kūnu ir siela pajusti Lietuvos istoriją, perduoti žinią savo bendraamžiams.
Stotyje pasitiko būrelis draugų ir fotoaparatų blykstės. Aišku, maniškiai pavėlavo atvykti laiku. Spaudos konferencijoje teko duoti interviu „Panoramai“. Paskutinį kartą labai nuoširdžiai užtraukėme „Balnokim, broliai, žirgus“ ir išsiskirstėme. Juk mūsų visų laukia dar tiek daug gražių dalykų!
Viltė Masiliūnaitė,
"Misija Sibiras'09" ekspedicija Kazachstano Respublikoje
