Tremties istorijos (VI): pasakoja buvęs tremtinys Ričardas Vaicekauskas
2010-04-07
Savo atsiminimuose esu aprašęs situaciją, kurios nėra aprašiusi nė Dalia Grinkevičiūtė savo knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ji tik užsimena, kad buvo iškviesti kaliniai, kad padėtų laidoti nuo epidemijų mirusius žmones Trofimovsko saloje (viena iš Lenos deltos salų – autoriaus pastaba). Tarp tų kalinių mes buvome du lietuviai – aš ir policininkas iš Nedzingės Vaitulionis.
Pagal visus reikalavimus reikėjo amžinojo įšalo sukaustytoje žemėje kalti ir kasti duobes, kad galima būtų į jas versti lavonus, bet tų duobių įšalusioje žemėje iškasti buvo tikrai neįmanoma. Tada garsusis lagerio prižiūrėtojas Artemjevas visą tą lavonų laidojimą darbą labai greitai „racionalizavo“ – liepė mums iškirsti didelę pailgą eketę ir lavonus tiesiog skandinti. Bet kaip tuos lavonus pakišti po ledu? Juk įšalę lavonai yra lengvesni už vandenį ir tiesiog neskendo. Todėl buvo padarytos ilgos kartys, pailginta eketė, ir lavonai būdavo šaute pašaunami po ledu. Kartais lavonai įstrigdavo. Vieną kartą iš tos lavonų krūvos išriedėjo nuo sušalusio lavono atlūžusi moters galva gražiais šviesiais lino spalvos plaukais. Teko pašauti po ledu mažą, gal šešių metukų mergytę, kuri sustingusioje rankoje dar laikė skudurinę lėlytę… Matote, kaip buvo laidojama…
1944 ar tai 1945 m. aš jau buvau baigęs jūreivių kursus ir kartu su dar vienu lietuviu buvau siunčiamas į už pusantro šimto kilometrų esančią salą. Ten turėjome priimti izoterminę baržą, skirtą žuvų sūdymui, šaldymui ir transportavimui. Vykome šunų kinkiniu, nes buvo labai vėlyvas pavasaris ir dar galima keliauti ledu. Bevažiuodami pamatėme tolumoje stovint kažką panašaus į stulpą. Šunys, pamatę tą „stulpą“, pradėjo lėkti. Šiaip ne taip suvaldę juos ir privažiavę artyn, pamatėme, kad tai ne stulpas, o mirtinai sušalęs žmogus, pastatytas taip, kad ranka rodytų kryptį tos salos, į kurią mes važiavome.
Išlipome iš rogių, priėjome artyn ir atpažinome, kad tai mūsiškis lietuvis Česlovas Pakštys… Pasirodo, kad jis sušalo tada, kai iš Stolbų lagerio kaliniai buvo varomi į Tiksį, kai iš 40 varomų kalinių gyvi liko tik septyni. Būtent tada sušalo ir jis. Matyt, nugriuvo ir sušalo ištiesta ranka, o vėliau jakutai medžiotojai surado sušalusį lavoną ir pastatė taip, kad ranka, lyg kelio ženklas, rodytų į Arangastacho salą…
Ko gero, šiandien privalome ne gedėti, o tiesiog gerbti savo tautos praeitį, reikia išmokti ne verkšlenti, o mėginti rasti visiems priimtinas šios pagarbos formas. Dabar dažniausiai šie dalykai minimi šabloniškai ir nuobodžiai. Žinoma, tokia rutina negali nieko įkvėpti. Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, į tremties minėjimą nuolat susirenka tie patys žmonės, o ir tų kaskart vis mažiau. Pavyzdžiui, viena priimtiniausių formų yra knygų skaitymas – net ir prastai parašytos istorinės tematikos knygos yra įdomios. Sunku pasakyti, gal tai ir yra išeitis – tiesiog reikia išmokti skaityti knygas. Arba išmokti norėti jas skaityti. Ir nesidairyti į jokių vertybių neišpažįstančius „liberalistus“, temokančius viską neigti, tačiau nieko nepasiūlančius mainais.
Iš Ričardo Čekučio ir Daliaus Žygelio straipsnio „Laisvės kryžkelės (XX). Birželio trėmimai“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras: www.genocid.lt
Tėvo kapą atrado žiūrėdamas dokumentinį filmą „Misija Sibiras‘09“
2010-04-21 | Naujienos
Dar prieš š.m. kovo 13-tąją, kai LTV eteryje buvo parodytas dokumentinis filmas „Misija Sibiras“ apie ekspediciją, vykusią 2009m. vasarą Kazachstane, žiūrovai matydavo trumpus filmo anonsus. Šie labai sudomino Trakuose gyvenantį Romualdą Jokšą, kuris po kelių anonso pakartojimų įsitikino, kad vienoje iš ekspedicijos nuotraukų matąs savo tėvo kapą. Paskambinęs projekto organizatoriams, vyras pasiūlė susitikti, tuo pačiu papasakoti savo tėvo istoriją bei dar kartą, iš arti, pamatyti minėtąją nuotrauką.
Š. Korėjos „perauklėjimo stovyklose“ gyvybių neteko jau apie milijoną korėjiečių
2010-04-21 | Naujienos
Žiaurios savo šalies patirties, bei pasaulio istorinių faktų esame pamokyti – totalitarinis rėžimas galiausiai „padovanoja“ visuomenei ne išsvajotą šviesią ateitį, aukso kalnus ir laimingus veidus, o tik daugybę žuvusių, likusių sužalotų fiziškai ar (ir) dvasiškai žmonių, ekonomikos smukimą bei gana greitą ir audringą rėžimo griūtį. Tačiau, kad ir kaip bebūtų liūdna, pasaulyje tai nėra tik užverstas istorijos puslapis. Vis dar yra valstybių, kuriose įsišaknijusi diktatūra. Vis dar visiškai totalitarinė ir Šiaurės Korėja.
Besaikių represijų fone teisės egzistavo tik išrinktiesiems
2010-04-13 | Naujienos
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3 str. skelbia, kad ,,kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę". Kiekvienam mūsų nuo mažens įskiepyta moralinė norma, jog gyvybė yra didžiulė vertybė, kuri turi būti labai gerbiama ir saugojama kiekvieno visuomenės nario. Žinome ir tai, kad jei kieno moralė tiek nesiekia, asmens gyvybę gins įstatymas. Kokia moralė gyvavo Sovietų Sąjungoje? Kad ateityje pasimokytumėm, jog tikslas ne visada pateisina priemones, prisiminkime, kiek nedaug kainavo politinių kalinių gyvybė sovietinių respublikų lageriuose ir kaip tai skaudžiai palietė daugybės žmonių gyvenimus.
Tremties istorijos (VI): pasakoja buvęs tremtinys Ričardas Vaicekauskas
2010-04-07 | Naujienos
Savo atsiminimuose esu aprašęs situaciją, kurios nėra aprašiusi nė Dalia Grinkevičiūtė savo knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ji tik užsimena, kad buvo iškviesti kaliniai, kad padėtų laidoti nuo epidemijų mirusius žmones Trofimovsko saloje (viena iš Lenos deltos salų – autoriaus pastaba). Tarp tų kalinių mes buvome du lietuviai – aš ir policininkas iš Nedzingės Vaitulionis.
Kazachstano politinių kalinių lageriai – skaudaus mūsų tautai laikotarpio amžininkai
2010-03-26 | Naujienos
Praėjusio šimtmečio trėmimai – viena juodžiausių dėmių mūsų istorijoje. Jei nesame apie tai girdėję iš senelių pasakojimų, tai tikriausiai ne vieną, ypač skaudžią tremties istoriją, skaitėme dar besimokydami bendrojo lavinimo mokyklose. Tai svarbi mūsų istorijos dalis, neleidžianti likti abejingiems net ir sunkiausiomis sąlygomis visus vienijusiam laisvės troškimui bei tėvynės meilei. Pagarba tremtyje kentėjusiems tautiečiams skatina domėtis to laikotarpio įvykiais. Bet kokiu atveju, tai liečia mus visus.
Tremties istorijos (V): Birželio trėmimai
2010-03-23 | Naujienos
Ankstesnėje straipsnio dalyje užsiminėme apie vietinius kolaborantus, padėjusius vykdyti Maskvoje sumanytus 1941-ųjų birželio trėmimus. Ar galima šiandien juos įvardyti?
„Misija Sibiras‘09“ dalyvės Ariogaloje laukė staigmena
2010-03-15 | Naujienos
Padvelkus patriotiniams Kovo 11-osios vėjams "Misija Sibiras‘09" dalyviai vėl aktyviai kviečiami į mokyklas pristatyti projektą. Kovo 10-osios rytą "Misija Sibiras'09" dalyvė Indrė išskubėjo į Ariogalos gimnaziją, kur ne tik puikiai pristatė ekspedicijos įspūdžius, bet ir gavo galimybę papildyti savo istorines žinias vietiniais pasakojimais apie lietuvių kovas su okupantais, bei išvysti Ariogalos gimnazijos Tolerancijos centro sukurtą dokumentinį filmą apie Ariogalos krašto partizanus.
PASIKEITĖ LAIKAS! Dokumetinis filmas "Misija Sibiras" kovo 13 d. per LTV
2010-03-11 | Naujienos
