Dienoraščiai - Eugenijus Gerulskis

Vasara jau baigia įpusėti, o jėgos, kuriančios likimo kelius, vis stipriau užvaldo mano atostogas. Ir štai aš čia, Misija Sibiras '10 bandomajame žygyje.

Sunku patikėti, kad dar vakar žygiavau. Sostinės transportas toliau teršia orą, pirmadienis tampa tokiu pat niūriu kaip ir kas savaitę, "lova" nebekvepia žaluma ir ryto rasa, o rūbai dūmais. Kojų skausmas vis mažėja, pečiai atsileidžia, o širdis spurda vis dažniau.

Stebėjau Misija Sibiras palaikymo koncertą namie. Gana simboliškai grįžęs į gimtinę įsijungiau televizorių, kad galėčiau palaikyti draugus ir bendraminčius bent mintimis ir telefonu rankoje. Privertė susimastyti. Kaip nekeista koncertas net nekvepėjo farsu, netikrumu ir grimu, kurį paprastai taiko televizija... visur.

Saulė, karštis, kuprinė. Rodos viskas savo vietose, liko tik keletas žingsnių ir aš – pakeliui į Sibirą. Palydi keletas pažįstamų veidų ir minia man nematytų, bet vienodai šypsenas ir tik gerus linkėjimus dalinančių žmonių. Viskas kol kas atrodo nauja, nepatirta. Nerangus jaudulys.

Ryte visas pieštas vaizdas labiau primeną tingų skruzdėlyną. Visi juda, kruta. Kiekvienas sau. Kas gaminasi arbatą, kas skuba ir stoja į eilę išsivalyti dantis ir atgaivinti veidą vandeniu, kas svajoja žiūrėdami pro traukinio langą, kai kurie vis dar miega. Manęs ankstyvas rytas kaip nekeista nebaugina ir nemigdo.