Ooo! Taip ilgai nekantriai lauktasis savaitgalis... Šiek tiek nerimo, daug laimės ir džiaugsmo. Nemažai draugų ir pažįstamų jau žino, kas yra Misija Sibiras ir linki man sėkmės. Keliuosi anksti ir greitai spaudžiu į Vilnių. Netikėtai greitai aš jau vietoje.
Pakeliui sutikti keli jaunuoliai pasidomi, kur traukiu. Greitai jiems papasakoju apie būrį patriotų ir jie su pasigerėjimu man palinki sėkmės.
Prabundu. Vis dar sopa kojas, bet jau gerėja. Suskumbu pranešti artimiesiems, kad žygis šiek tiek pranoko mano lūkesčius ir buvo sunkesnis nei maniau. Kojos apklijuotos visokiais tvarsteliais – mama pasistengė. Žiūriu nuotraukas iš žygio ir vis dar gėriuosi.
Labas rytas, pasauli. Šiandien išvykstu į nežinią, į Vakarų civilizacijos beveik neliestus kraštus, su nepažįstamais žmonėmis, bet, tikiuosi, vieningų tikslų vedina. Jaučiuosi taip lyg ruoščiausi kelionei į praeitį. Pagaliau skaičiuoju valandas, o nebe dienas.
Pabusti ne savo lovoje – toli gražu ne naujas dalykas, tačiau jausmas, kurį patyriau šį rytą itin keistas. Pramerkiu akis ir pasijaučiu kaip aikštės vidury. Nesuprantu kaip aš taip ilgai išmiegojau kai aplink mane jau senai virė intensyvus gyvenimas. Visi bruzda, rengiasi, kažką kramsnoja, šnekučiuojasi, juokiasi...
Toliau turiningai leidžiame laiką Maskvoje. Aplankėme karo muziejų. Čia be kalbų – itin pabrėžiamas rusiškas veidas. Tautinės savimonės ugdymas per Rusijos militaristinę prizmę. Mūsų apsilankymas čia sutapo su milicijos diena. Ta proga buvo kažkokios iškilmės ir muziejuje grojo orkestras.
Partneriai
Rėmėjai
Generalinis rėmėjas
Projektą organizuoja
