Bandomasis projekto „Misija Sibiras“ žygis buvo išbandymas – visom prasmėm. Dar namuose užsidėjusi ant pečių kuprinę, prikimštą „pačių reikalingiausių“ daiktų supratau, kad reikėjo su ja bent savaitę pasivaikščioti, tuomet situaciją suvokčiau realiau.
Liepos pirmoji man buvo išties neeilinė diena. Nubudusi ryte ilgai žiūrėjau į milžinišką kuprinę, kuri pūpsojo atremta į sieną ir vis bandžiau save įtikinti, kad pagaliau vystu į Sibirą. Projektą „Misija Sibiras“ atidžiai sekiau jau ketvirtus metus ir skaitydama kitų dalyvių dienoraščius rodės jau esu kaip reikiant pasižvalgiusi po šį kraštą, tačiau nuo minties, kad savomis kojomis tipensiu per taigą, linko keliai.
Į Maskvą atvykome ryte ir vos išlipus iš traukinio pasitiko tvankumas ir dulkės. Prie traukinių stoties jau laukė du Lietuvos ambasados mikroautobusai, turėję nugabenti mus į laikinus namus. Maskva nustebino savo judriomis gatvėmis, kuriose vairuotojai tarsi sąmoningai ignoruoja eismo taisykles ir gigantiška architektūra. Į akis krito tai, jog gatvėse, ant pastatų ar kitose matomose vietose likę labai daug sovietinės simbolikos.
Traukiniu į Serovą iš Maskvos išvykome pavakare. Mūsų grupė važiavo išsibarsčiusi per keturis vagonus, tad buvo priverstinė proga pažindintis su kitais keleiviais. Kadangi mano miegamoji vieta buvo „antrame aukšte“, teko dalintis kelionės įspūdžiais su 22 metų ruse Vera, kuri iš Maskvos vyko namo. Mergina nustebusi klausė, kur mes išsiruošėme su tokiomis didelėmis kuprinėmis, o išgirdusi kur ir ko vykstame, tik gūžtelėjo pečiais: „Pas mus net turistai nevažiuoja, o jūs iš taip toli išsiruošėte maitinti uodų“.
Visa diena traukinyje. Kol traukinys stovėjo Permėje trumpam išlipome pasivaikščioti.
Traukiniui sustojus ilgesniam laikui pažioplinėti išlipančius keleivius greitai apspinta „mobilūs“ pardavėjai. Dar stovint ant vagono laiptelių galima nusipirkti net tik maisto produktų, bet laikraščių, suvenyrų ir dar bala žino ko.
Partneriai
Rėmėjai
Generalinis rėmėjas
Projektą organizuoja
