Rytas. Pramerkiu akis anksčiau, nei suskamba žadintuvas. Miego truputėlį trūksta, tačiau padariusi mankštą gaunu geros nuotaikos užtaisą. Permetu akimis savo daiktų sąrašiuką ir bėgu pusryčiauti (nors dėl nerimo visiškai nėra apetito).
Akimirka, kuomet reikia išeiti iš namų, artėja nenumaldomai greit. Labai laukiu.
Sunkus rytas... Naktį labai skaudėjo gyjančias žaizdas. Gulėjau lovoje ir galvojau: keltis ir eiti mokytis, ar tiesiog gulėti ir pasistengti negalvoti apie jas. Pasirinkau antrąjį variantą ir šitaip pragulėjau iki 6 valandos ryto, guosdama save, kad žaizdos greit užgis, o atsiminimai, kaip ėjome, kalbėjome, juokėmės pro ašaras, palaikėme vienas kitą, išliks visam gyvenimui.
Šiąnakt miegojau ramiau, tikriausiai ši naktis organizmui buvo tarsi kompensacija už miego trūkumą, patirtą praėjusiomis naktimis. Padovanoju sau plačią šypseną ir tikiu, kad šiandienos egzamino metu viskas bus gerai.
Po egzamino nuvykstu pas gydytoją. Ši apžiūrėjusi mano sužalotas kojas, duoda patarimų, kaip greičiau jas išsigydyti, kokius tepaliukus naudoti. Apsiperku vaistinėje ir keliauju pasidaryti fotonuotraukas Rusijos vizai, bei nuvežti jas ir pasą į LiJOT biurą.
Šiandien skausmas stipresnis nei vakar, tačiau jaučiuosi pailsėjusi. Pradėjau ieškoti tinkamos avalynės. Draugai, giminaičiai, kurių klausiau patarimų, – rekomendavo nusipirkti žygio batus iš „Armijai ir civiliams“, tačiau apsilankiusi parduotuvėje neradau patogių ir tinkamo dydžio batų. Antrą kartą eiti su tais pačiais man atrodo pernelyg rizikinga.
Atsikeliu anksti. Turiu susiplanavusi daug darbų, o laiko ištekliai itin riboti.
Visų pirma, kaip gera jausti, kai tavimi kažkas rūpinasi. Tuo labiau, kai tas žmogutis yra Tavo Mama. Neveltui sakoma, kad mama geriausiai žino, kas tinka jos vaikui, kaip jį pagydyti. Po vakarykščių procedūrų tikrai jaučiasi pagerėjimas, labai džiaugiuosi.
Partneriai
Rėmėjai
Generalinis rėmėjas
Projektą organizuoja
