Dienoraščiai - Justinas Biekša

Esu daug keliavęs, todėl kuprinę susidėjau greitai. Žinojau, kad sunki kuprinė gali gerokai apsunkinti žygį, todėl pasiėmiau tik būtiniausius daiktus.

Norint perteikti visus įvykius, patirtus jausmus ir parsivežtus įspūdžius, reiktų parašyti knygą. Deja, knygoje, kaip ir šiame dienoraštyje, gyvas žodis praranda savo stiprumą, tikrumą, todėl tikiu, kad istorija yra gyviausia ir įsimintiniausia perteikiant gyvai, ką mes ir darysime ne tik ateinančius metus, tačiau ir likusį savo gyvenimą.

Prabundame anksti, atsigeriame arbatos ir su nedideliu jauduliu laukiame Maskvos. Maskva didelė, gyvenimas čia tiesiog verda, mašinos lekia, žmonės ne vaikšto, o bėgioja. Kontrastai rėžia akį, didelės prabangios mašinos ir prašmatnūs kostiumai prieš nykius blokinius namus ir paprastai apsirengusius žmogelius. Taigi, atvykstame į miestą, kuriame ilgą laiką buvo nusprendžiami lietuvių likimai. Čia buvo Stalinas, čia buvo valdžios ir jėgos centras, čia buvo priimami sprendimai, kurie ilgam arba visiems laikams išskirdavo brolius ir seseris, vyrus ir žmonas, tėvus ir vaikus.

Šiandien turime laisvą pusdienį, todėl nusprendžiame aplankyti karo muziejų. Ne iš pagarbos Rusijos kariniams „laimėjimams“, tačiau iš smalsumo pamatyti ir patirti rusų karų istorijos interpretavimą. Taip pat aplankome panoramą, kurioje vaizduojamas 1812-ųjų metų Napoleono ir Kutūzovo vadovaujamų armijų mūšis. 17 val. išriedame traukiniu į Serovo miestą. Ilga kelionė prieš akis, daug laiko apmąstymams, grožėjimuisi gamtos grožiu pro langą bei pokalbiams su bendrakeleiviais.

Vis dar keliaujame traukiniu, tačiau šiandien jau vaikštau po kitus vagonus, bendrauju su kitais keleiviais. Visiems labai įdomu, kodėl mes taip toli važiuojame. Pasakojame rusams apie mūsų tautos nelaimę, tačiau ir patiems rusams lengva nebuvo. Paprasti žmonės patyrė Stalino rėžimo rūstybę, jie irgi buvo tremiami iš vietos į vietą, neatsižvelgiant nei į jų, nei į jų artimųjų norus.