Dienoraščiai - Kęstutis Pikūnas

Susidėjau visus daiktus ir išėjau į kiemą. Ten jau seniai laukė brolis, su kuriuo pakeliui į išvykos vietą, dar turėjome sustoti keliose vietose, tam, kad pasipildyčiau savo mantos racioną. Jausmas visiškai kitas negu paprastą dieną, panašus į tą jausmą, kuris ateina prieš egzaminą, kai žinai, kad būtinai reikia eiti, bet visiškai esi nepasiruošęs. Na gal panašiai.

11.48 val. kelionė link Maskvos buvo daugiau pažintinė ir praleistas laikas buvo daugiau skirtas laikinam ir asmeniniam atsisveikinimui su tuo, ką palikau išvažiuodamas. Neturėjimas technologijų visus padarė vienodais, visi turėjome vieną tikslą. Visi žinome kur ir ko važiuojame. Žmonės aplinkui, beveik visi rusai. Galbūt mums pasisekė, bent mūsų vagono pakeleiviai labai nuostabūs žmonės, visi mūsų klausinėja kur ir ko mes važiuojame, kai paaiškinu, prisipildau kažkokiu truputį dar nežinomu patriotiško pasididžiavimo jausmu. Nors dar nežinau kas laukia, didžiuojuosi būdamas dalis šios ekspedicijos.

4.55 val. atvykstame į Serovą. Prasidėjo lietus. Pasitinka ekspedicijos vadovas ir uodai. Prasideda ir misija.

22.20 val. mūsų stovykloje įsivyravo balansas. Atrodo visi žino ir daro kas kam patinka ir ką reikia daryti. Visi rado savo vietą ir erdvę. Kas daro valgyti rytojui, kas daro kryžių, kas spokso į tolį prieš kelias minutes prisižadėjęs, kad budės pusė nakties. Kitas kapoja malkas. Merginos kalbasi ir valosi veidus.

18.54 val. darbas kapinėse ir jų tvarkymas įgavo kiek kitą prasmę, visi pradėjo dirbti kartu, žinodami kas už ką atsakingas. Manau tai truputį „nupūtė orą“ nuo susidariusios įtampos, kai daug kas dirbo nežinodami kas yra svarbiausia, kartais daryti tą patį darbą 3 kartus išvesdavo iš kantrybės. Bet viskas gerai.