Dienoraščiai - Martynas Kriaučiūnas

Turbūt labiausiai „Misija Sibiras“ bandomojo žygio svarbą man rodo tai, kad tai buvo vienas iš tų labai retų kartų, kai kuprinės susidėjimo nepalikau paskutiniam rytui. Tačiau, kaip ir priklauso vienam iš arčiausiai gyvenančių, vėlavau porą minučių. Prie durų pasitiko besišypsantis Paulius ir nurodė registracijos vietą. Kaip ir visi, gavau marškinėlius ir kelionės maisto davinį. Laukė pirmasis išbandymas – susitalpinti viską į ir taip jau neblogai prigrūstą kuprinę.

Vadovo asistentas Arnoldas, rašydamas laiškus, apie kelionėje laukiančius sunkumus, dažnai minėjo, kad viską prisiminsime kaip smagų nuotykį. Jei batai praleidžia vandenį ir pasitaikys lietingi orai – šlapius batus reiks džiovintis prie laužo. Nieko tokio – tai smagus ritualas. Netvirti batai gali suplyšti. Vienai merginai prieš kelis metus plyšo abi batų poros ir maršrutą ji baigė apsivyniojusi juos lipnia juosta – iki šiol smagūs prisiminimai. Į kelionę būtina pasiimti tinklelius ir kitas priemones nuo uodų. Bet jei pasitaiko tikra „maškara“, tai jau niekas negelbsti. Jei taip nutiks.. taip, prisiminsime, kaip smagų nuotykį! Teisingas požiūris!

Išaušus didžiojo ketvirtadienio rytui viena pirmųjų minčių buvo „pagaliau prasidės“! Baigiasi ruošimaisi, kelionei reikalingų daiktų paieškos ir laukia tikroji kelionė.

Išlydėdamas mus projekto koordinatorius Arnas citavo kažkurių metų „Misija Sibiras“ dalyvio žodžius: „viskas bus gerokai paprasčiau nei dabar galvojate, bet ir gerokai svarbiau, nei manote dabar“. Mąstau apie tai.

Ryte atvykus į Maskvą mūsų jau laukė autobusiukai, nuvežę į šalia Lietuvos ambasados esantį viešbutuką. Ten mus pasitiko konsulė, po pusryčių išklausėme gražią LR ambasadoriaus A.Vinkaus kalbą. Truputį nejauku buvo klausyti apie Misijos svarbą ir pagyrimus mums, kai dar nieko nesame padarę. Visi geri žodžiai, kuriuos girdim, yra tarsi savotiškas avansas. Vis labiau didėja noras pagaliau užsimesti kuprinę ir patraukti į žygį. Kur nors kąs uodai, batai spaus ir reikės gyventi lauko sąlygomis, bet žinosi, kad darai tai, dėl ko ir atvažiavai.

Popiet atsisveikinom su ambasados darbuotojais ir patraukėme į traukinių stotį. Ten jau mūsų laukė daugybės vagonų traukinys Maskva – Permė. Mūsų grupę išmėtė per 4 ar 5 vagonus. O ir tame pačiame vagone visi sėdėjom atskirai, tai visiškai ištirpome vietinių keliautojų gausoje.