Dienoraščiai - Paulius Mieželis

Milijonais pulsuojančioje Maskvoje patekau į lietuvišką oazę. Prieš leidžiantis į tolimąjį Sibirą mus priglobė svečių namai prie LR ambasados Rusijos federacijoje įsikūrę pačiame Maskvos centre.

Artėjant laikui, kai teks užsiropšti į savo gultą poilsiui prieš ankstyvą atvykimą į Serovą, net darosi gaila, kad kelionė traukiniu jau visai besibaigia. O pradžioje ji atrodė tokia grėsmingai ilga. Visgi kelionė užliūliuoja. Veiklos nebuvimą ir laiko marias užpildo išsigalvota rutina, žaidimai ir blevyzgos. Prisiminti, ko mes važiuojame padeda pirmieji filmuojami interviu. Besiliejant žodžiams atsivėrė aiškumas, kad mes tikrai nesame eilinė šaunių draugelių kompanija, keliaujanti į Sibirą ieškoti nuotykių. Mačiau, kaip mano pašnekovų akyse spindi tikėjimas tais žodžiais, kuriais jie išsako savo troškimą dirbti Sibiro kankinių labui. Ir jaučiau, kaip tai kelia rezonansą mano širdyje.

Visos kelionės metu kankinau savo vaizduotę mėgindamas įsivaizduoti mūsų išsilaipinimą Sibire. Sibiras nėra tokia apibrėžta vieta, kaip pavyzdžiui Mėnulis, todėl nežinia, ar tas išsilaipinimo momentas bus traukiniui sustojus Serovo mieste, ar mums įžengus į taigą, o gal dar kažkada. Tačiau žinojau, kad pirmieji žingsniai Sibire bus ypatingi ir aš tiesiog pajausiu tą momentą, kur prasideda Sibiras.

Ankstų rytą pažadinau visus reikalaudamas pasų. Su Gintautu išsiruošėme keliauti į Severouralską nešini visų pasais ir aiškintis, kodėl dar neužsiregistravome. Pėsčiomis išėjome iš taigos, tada sėdome į vietinį autobusą, konduktorė atvyniojo mums talonėlių nuo rulono - bilietus. Atvykę į nurodytą įstaigą prisistatėme, mandagiai pasikalbėjome, dar mandagiau palaukėme ir pamokyti, kad atvykę į kitą rajoną turime nedelsdami užsiregistruoti, buvome paleisti. Per tą laiką mus priėmusi pareigūnė klausinėjo mūsų apie mūsų misiją, uodus taigoje, gyvenimą Lietuvoje ir kitus daugiau ar mažiau reikšmingus dalykus.

Vakaro laužas jau išblėso. Pokalbiai prie jo ir šurmulys stovyklavietėje taip pat. Bet mintys ir jausmai dar žvalūs. Susižvalgome ir išeiname iš stovyklavietės...
Šviesios nakties tyloje keturi vyrai stovi prie kapo. Nuo tos dienos, kai čia buvo palaidotas paskutinis žmogus, retai kas belankė čia besiilsinčius. Seniai jau ašaros laistė šią žemę. Per tuos dešimtmečius tyla įsismelkė į pušis ir antkapius. Stovime šioje tyloje, vienoje linijoje išrikiavę dienos darbų užgrūdintus pečius, jaučiu, kaip mintys ropinėja draugų galvose, girdžiu lengvą jų alsavimą.