Dienoraščiai - Emilija Liaukutė

Sužinojau, jog vykstu į Misija Sibiras’10! Dar negaliu tuo patikėti. Dreba ne tik rankos, bet ir širdis. To labai norėjau aš, to labai norėjo ir mano šeima, seneliai. Ilgai svarsčiau galimybę užpildyti anketą, tačiau pritrūkdavau tikėjimo, jog galiu patekti. Šiais metais tėvų ir senelių paskatinta tai padariau. Pakliuvau į nelengvą, bet didelį įspūdį palikusį bandomąjį žygį. Ir štai, šiandien prieš akis naujas iššūkis, naujas tikslas – Sibiras.

Kai išvykimo dieną nuo LiJOT biuro (Didžioji g.) reikėjo nueiti iki Užupio tilto su savo kuprine, galvojau, kad tai bus vienintelis atstumas, kurį tą dieną man pavyks įveikti. Kuprinė pasirodė nežmoniškai sunki. Važiuodama autobusu iki žygio pradžios taško labai jaudinausi, galvojau, kokius daiktus galėčiau palikti autobuse, kad tik krūvis būtų mažesnis. Tačiau, kai išlipau iš autobuso, pamačiau nuostabias apylinkes, prisiminiau sau duotą pažadą įveikti šį žygį, kuprinė beregint palengvėjo.

Pagaliau nusipirkau batus. Dabar labiausiai rūpi juos kuo geriau pranešioti, kad kelionėje nenuspaustų kojų.

Išvykom. Pasienis. Prasidėjo ilga kelionė. Labai jaudinuosi. Išlydėjimas stotyje – įkvepiantis palaikymas. Gera jausti, jog ne tau vienam tai rūpi, jog rūpi ne tik tiems, kurie išvažiuoja, bet ir tiems, kurie lieka čia.

Šiandien atvykome į Maskvą. Lietuvos ambasada mus labai jaukiai sutiko, ambasadoriaus Antano Vinkaus kalba ir jo geraširdiškumas įkvėpė. Jaučiu, jog artėjame prie tikslo.