Projekto dalyviams, besiruošiantiems vykti į tolimąjį Sibirą, organizatoriai kasmet rekomenduoja pasiimti su savimi tam tikrus daiktus, kurie privalo būti kiekvieno kuprinėje. Be to, prieš ekspediciją kuprinę patartina bent porą kartų susikrauti, ypač tiems, kurie nėra daug keliavę. Šiemet kuprinės sukrautos sėkmingai, miegmaišių niekas nepamiršo, tačiau pasidalinti tam tikromis asmeninėmis įžvalgomis būna ne pro šalį.
Žemiau pateikti klausimai bei atsakymai į juos turėtų šiek tiek padėti tiems, kas ketina kitais metais pildyti projekto anketas, keliauti į tolimesnį žygį ar tiesiog nori pasisemti patirties iš projekto komandos kasdienybės.
Ko šiandien tikrai neimtum į ekspediciją? O ko trūko?
Emilija Liaukutė: Kuprinės turinį peržiūrinėjau daug kartų ir atsirinkau tik būtiniausius daiktus, tad panaudojau beveik viską, ką pasiėmiau. Trūko vienos gražios palaidinės, nes Maskvoje (kur negalvojau, kad praleisime tiek daug laiko) atrodžiau kaip "bomželis" (čia patarimas merginoms ;) o jeigu kažko tikrai labai trūko, tai gerieji draugai visuomet padėdavo!
Eugenijus Gerulskis: Atsakingai kroviausi kuprinę keletą dienų ir asmeniškai manęs negraužė sąžinė dėl nereikalingo balasto. Gal tik kartais knygos trūkdavo traukiniuose ir apsižioplinau su saldainiais. Nusipirkau ryškiai per mažai.
Indrė Vainalavičiūtė: Pagal projekto organizatorių pateiktą sąrašą daiktus pavyko susikrauti gana racionaliai. Turėjau du visiškai nereikalingus daiktus – kelioninę knygelę, kurios nė karto neatsiverčiau ir labai mažą sulankstomą skėtį, kurio taip pat nė karto nebuvau išsitraukusi ir kažin, ar tas daiktas apskritai būtų pravertęs. Kalbant apie daiktus, kurių trūko, tai neprošal būtų buvęs šiltesnis megztinis.
Jurgita Stasiukaitytė: Daugiausiai dėmesio besiruošdama ekspedicijai skyriau tinkamos avalynės pasirinkimui ir kuprinės susidėjimui. Stengiausi pasiimti tik tuos daiktus, kurių tikrai gali prireikti kelionės į Sibirą metu. Tad šiandien tikriausiai imčiau didžiąją dalį daiktų, galbūt palikčiau dalį vaistų, pleistrų ir tvarsčių (jų buvau įsidėjusi tikrai per daug) ir kremą nuo saulės, nes jis buvo naudingas tik būnant Maskvoje, o dauguma tvarkomų kapelių buvo pavėsyje.
O labai trūko įdomios knygos, kurią būčiau su malonumu paskaičiusi kelionės traukiniu ar autobusiukais metu. Na, dar būtų nepamaišęs ir rimtesnis fotoaparatas, lietuviškas šokoladas ar geresni šnekamosios rusų kalbos įgūdžiai. Kartais bešnekant su tremtiniais suprasdavau viską, bet būdavo akimirkų, kai nesuprasdavau tik vieno bazinio žodžio, o iš konteksto nepavykdavo suprasti viso sakinio.
Robertas Ožalinksas: Prireikė visko, ką ėmiau. Trūko? Grandininio pjūklo :)
Išvardink daiktus, kuriuos galbūt tu vienintelis/vienintelė pasiėmei į ekspediciją ir jie tikrai labai pravertė.
Emilija Laiukutė: Spiritas (čia be juokų). Jis tikrai labai pravertė, kai gėrėme pelkės vandenį ir nenorėjome apsinuodyti.
Jurgita Stasiukaitytė: Nežinau, ar vienintelė, bet buvau pasiėmusi antibiotinį tepaliuką, kuris labai pravertė tiek man pačiai, tiek keliems bendražygiams, gydant bandomojo žygio metu nutrintas kojų pūsles, kurių nespėjome išsigydyti iki ekspedicijos.
Kęstas Pikūnas: Laikrodis. Kartais praverčia, kai pats (ar visi kiti) nori sužinoti, kiek laiko liko iki pietų ar vakarienės. Tiesa, sunku nepaminėti odai draugiško „stebuklingojo kremo/losjono” nuo uodų ir kitų neteisingų gyvių.
Martynas Kriaučiūnas: Daug kas pavydėjo skaros, mat užsidėjus tinklelį nuo uodų, tie gyviai sugeba pralįsti per tarpelį prie kaklo. Ten skara ir pravertė.
Robertas Ožalinskas: Paprasčiausias medžio kaltas.
Kokį vaidmenį (užsiėmimą) turėjai ekspedicijos metu? Galbūt atradai naujų savo talentų?
Emilija Liaukutė: Dirbau maisto komandoje. Tai ne pirmas kartas, kai mane paskyrė atsakinga už maistą, bet, kaip ir kiekvienas užsiėmimas, šis taip pat davė naujų pamokų.
Indrė Vainalavičiūtė: Labai džiaugiuosi įveikusi keletą baimių: pvz. baimę pasiklysti miške.
Jurgita Stasiukaitytė: Tiek bandomojo žygio metu, tiek ekspedicijos metu stengiausi būti savimi. Nežinau, ar galėčiau išskirti kažkokį ryškų savo vaidmenį, bet kaip ir visi komandos nariai, nuoširdžiai dirbau visose kapinaitėse, stengiausi padėti, jei kam reikdavo pagalbos, šypsotis net ir iškilus sunkumams.
Kęstas Pikūnas: Buvo tiesiog smagu kartais stebėti ir dalyvauti visame patyrime ir stengtis gyventi ir daryti ką nors dėl kitų. Manau, tai pats geriausias ir kilniausias dalykas, kurį galima padaryti - padėti kitam. Dariau tai kiek galėjau, bet to niekada nebus gana.
Kristina Medžiaušytė: Vaidmuo? Jauniausia ekspedicijos dalyvė. Tik tiek. Visi dirbom ir darėm viską. Tad vienos specialybės neįgijau. Bet kalbant apie dažymą... Manau, jau laikau save dažytoja su patirtimi.
Martynas Kriaučiūnas: Sunku pasakyti. Gal komandos draugai galėtų nurodyti mano vaidmenį. Neapsistojau ties vienu darbu, mėginau beveik visus. Tiesa, kai puode likdavo maisto likutis ir reikėdavo jį įveikti prieš plaunant puodus, visada stengdavausi būti naudingu.
Rasa Mikulevičiūtė: Buvau komandos medikė.
Robertas Ožalinskas: Naujiems talentams atrasti nebuvo laiko, nes reikėjo dirbti. Kaip ir visi komandos nariai, dirbau tvarkydamas kapines. Naujiena galėčiau pavadinti tai, kad kelis kartus iš bėdos pavyko susikalbėti rusiškai. Tai šioks toks atradimas.
