Mielas skaitytojau, esu paprastas žmogus, ieškantis nuotykių ir, dievaži, mylintis gamtą. Vertybės – mano turtas, o Lietuvos istorija – mano vėliava. Gyvenu šioj šaly ilgiau nei visą gyvenimą, nes mano kraujas čia gimė ankščiau už mano tėvus ar senelius, o dvasia pražydo gimtinės augime. Perspėdamas prisipažįstu, „patriotizmas“, kokį daugelis Jūsų įsivaizduoja, kaip tam tikrą meilę ar tradicijas bei „švarą“ ir pan. man nėra svetimas, tačiau neišbaigtas. Mano protas man sako, jog svarbu ne vien prisiminti praeitį ar atlikti nuoširdų veiksmą, svarbiausia - „Tai“ individualiai atrasti savyje. Čia prisimenu žodžius, jog „žmogus yra save mąstanti gamta“ ir ši mintis man tinka , kai įsivaizduoju savąjį Patriotizmą.
Gerbiamas skaitytojau, draugiškai įspėju, jog šis dienoraštis yra perrašytas ir redaguotas jau Lietuvoje. Įspūdžiai ir patirtis įgyta ekspedicijoje, kuriuos čia atskleidžiu, jau apvirškinti minčių sultyse sugrįžus, tačiau dar be galo švieži bei nuolat permąstomi ir menami . Šie atminimai surašyti ne dienomis, bet atskirais skyreliais, kurių yra tiek pat, kiek buvo misijos dienų, bet daugelis jų yra kelių parų minčių rezultatas. Visą tai, ką pasakoju čia, yra su menka savicenzūra bei politiškai korektiškame ir etiškame teksto formate. Perrašytuose puslapiuose nerasite pritėkštų uodų ir neužuosite „purškalo“ nuo uodų kvapo, tačiau juose sudedu tai, ką norėčiau padalinti visiems, bent kiek norintiems sužinoti, kas vyko 8-osios misijos į tremties žemes metu.
Išleistuvės priminė pompastiško įvykio minėjimą, o išlydinčių žmonių veiduose mačiau, jog esame palydimi į nuotykių paieškas. Šypsenos, juokai, sveikinimai, plojimai, paskutiniai patarimai būčiai bei gyvybės pilni žvilgsniai susodino mus į traukinį Vilnius- Maskva.
Naktis su naujaisiais draugais buvo nuoširdi, pradėjo rodytis grupės kontūrai ir malonus bendrystės jausmas. Visi buvome lygiais, taip pat - savotiškai išskirtiniais. Lyderio emblemos žėrėjo ant daugumos bendražygių asmenybių. Keliavimas bendrame vagone priminė karo lauko ligoninės palatą. Dviguliai gultai, tvankumas, aitrus žmonių kvapas, nuolat užimtas tualetas ir kyšančios miegančiųjų pėdos tiesiai tau prieš akis.
Būdami Maskvoje aplankėme kapus. Vienuose palaidotas Lietuvos prezidentas Žemaitis, kituose - Rusijos. Nagrinėdami Rusijos širdį, visuomet jautėm stebintį žvilgsnį, prie kurio teko pratintis visos ekspedicijos metu.
